Jaunieji žalgiriečiai
Tiek Karolis Lukošiūnas, tiek Marekas Blaževičius aikštelėje praleido daugiausiai laiko per visą Eurolygos sezoną – atitinkamai 19 ir 18 minučių. Gynėjas pelnė 6 taškus, pataikęs 2 tritaškius iš 5, o Blaževičius surinko 7 taškus, 4 atkovotus kamuolius bei realizavo 3 metimus iš 7.
Prieš nemotyvuotus graikus šie du žaidėjai visiškai neiškrito iš konteksto – Karolis rado savo metimus bei juos realizavo, o Marekas trumpomis atkarpomis atidavė 100 proc. savo energijos bei kelis kartus parodė savo įgūdžius baudos aikštelėje, puikiai užsiimdamas padėtį bei susikurdamas metimą prieš daug labiau patyrusį Zachą Auguste'ą. Tačiau kokia jų ateitis komandoje?
Lukošiūnui tai jau antrasis sezonas „Žalgirio“ gretose ir antrasis sezonas žaidimo laiko gaunant tik LKL. Didesnis vaidmuo kitoje komandoje, neabejoju, būtų ir paties gynėjo prioritetas su mintimis po kelių metų galbūt grįžti į Kauno ekipą. Potencialo lietuvis turi – dabar svarbiausia stiprinti fizines galimybes bei pajusti žaidimo ritmą.
Tuo tarpu Mareko situacija dar subtilesnė. Ar jis gali kitą sezoną tapti atsarginiu „Žalgirio“ centru? Ar yra pasiruošęs padaryti tokį kokybinį šuolį kaip Rokas Jokubaitis bei kiekvienose rungtynėse duoti bent 10–15 solidžių minučių? Asmeninė nuojauta sako, kad perspektyvusis lietuvis pasirengęs padaryti šį žingsnį: vidinis motoras didžiulis, motyvacijos lietuviui netrūksta, o pirminė medžiaga irgi aukšto lygio – tiek jo greičio, tiek įgūdžių aplink krepšį kombinacija verčia tikėti jo galimybėmis padaryti šį žingsnį.
Bet kokiu atveju tai būtų itin rizikingas, bet drąsus žingsnis žiūrint iš Pauliaus Motiejūno varpinės. Pasiliekant tik Blaževičių ant suolo, reikia būti pasiruošus kentėti lietuvio augimo klaidas bei turėti papildomą 4 pozicijos žaidėją, galintį rungtyniautį centro pozicijoje – taip, kaip šiame sezone tai darė Augustinas Rubitas.
Paulius Jankūnas
„Žalgirio“ simbolis ir kapitonas Paulius Jankūnas po rungtynių paskelbė tęsiantis savo karjerą. Kaip galime vertinti jo žaidimą šiame sezone?
Mažiausiai, į ką reiktų kreipti dėmėsį ieškant Pauliaus indėlio į komandos žaidimą, yra statistikos protokolas. Tiesiog neįmanoma pamatyti visų triukų, kuriuos kapitonas atlieka aikštelėje, žiūrint vien tik į sausus skaičius. Niekinėse situacijose provokuojamos varžovų pražangos, įmantriai pačiam užsikabinant už jų rankų; puikus situacijos skaitymas bei tikslūs perdavimai high-low situacijose, kada varžovai išsikeičia ir reikia rasti pranašumą po krepšiu; bent kartą per rungtynes pavykstantis netikras handoffas (kamuolio perdavimas iš rankų į rankas); geras pozicijos užsiėmimas kovojant dėl kamuolio ar centruojant. Tai tik keli Pauliaus žaidimo elementai, kuriuos jis duoda komandai per 15 praleidžiamų minučių aikštelėje.
Jis turėjo geresnį sezoną prie M.Schillerio negu prie Š.Jasikevičiaus. Be to, nėra priežasčių, kodėl negalėtų suteikti to paties dar vienerius metus. Užsiminti apie jo figūros svarbą kauniečių rūbinėje net nebereikia. Kapitono kuriama teigiama aura jau kelis sezonus aptarinėjama kaip vienas iš svarbiausių „Žalgirio“ ekipos ginklų.
Sezono įvertinimas, pasiteisinę sprendimai ir trūkumas
Visi mėgstame vertinti ir suteikti dalykams skaičius, tačiau tą atlikti gana objektyviai – itin sunku. Pabandykime pasižiūrėti į pirmąjį M.Schillerio sezoną Eurolygoje bei pakalbėti apie gerus ir, galbūt, ne tiek pasisekusius dalykus.
Turbūt didžiausia naujiena, kurią austras atnešė į „Žalgirį“, buvo gynybiniai pasikeitimai – Weak/Ice gynybos naudojimas, dažnai neleidžiant varžovams naudotis užtvaromis bei žaisti 2 prieš 2. Tai buvo viena iš pagrindinių lapkričio mėnesio pralaimėjimų serijos priežasčių, tačiau leido reguliariai laimėti prieš mažiau talentingas ekipas.
Natūralu, kad prie jos priprasti prireikė laiko ir patiems žaidėjams, tačiau jos išpildymą reikėtų vertinti labiau teigiamai. Momentais norėjosi Schillerio lankstumo naudojant kitas gynybos sistemas atakų ar rungtynių pabaigose, kurios nesukurtų tiek potencialių nesusikalbėjimo bei greitai varžovų susikuriamo pranašumo galimybių.
Kitoje aikštelės pusėje didžiausia naujiena tapo kardinaliai nuo Šaro eros skyręsis požiūris į laisvą puolimą bei greitą žaidimą. Nors ir ne visada tą pavykdavo padaryti, bet kauniečiai tapo greitą puolimą ir greitus metimus mėgstančia ekipa, kurios puolimas sukosi ties gynėjais – pagal visas moderniojo krepšinio taisykles.
Handoffų bei 2 prieš 2 pilnas žaidimas tapo vizitine „Žalgirio“ kortele, kuri buvo neįmenama mįslė elitinių gynėjų neturinčioms Eurolygos ekipoms. Tai puikus pasiekimas M.Schilleriui – neturint aukščiausio lygio individualių žaidėjų sukurti vieną iš efektyviausių puolimo mašinų Europoje.
Ši žaidimo filosofija leido visu gražumu atsiskleisti Mariui Grigoniui, sužaidusiam karjeros sezoną, bei Rokui Jokubaičiui. Dėl jaunojo lietuvio vaidmens bei vidutiniškai 21 minutės per rungtynes austras nusipelno didžiulių pagyrų. Žinoma, „Žalgirio“ rotacija viso sezono metu nebuvo pati ilgiausia dėl P.Garino ir kitų žaidėjų traumų, tačiau net ir turėdamas kitus pasirinkimus gynėjų linijoje, Schilleris kentėjo Roko nestabilumą (kas yra visiškai normalu tokiame amžiuje) ir ragino jį imtis iniciatyvos net ir svarbiausiais momentais. Šios 648 minutės ant Eurolygos parketo tapo neįkainojama patirtimi būsimajam pagrindiniam Lietuvos rinktinės įžaidėjui.
M.Schilleris visą sezoną liko ištikimas savo pagrindinėms idėjoms ir atvairavo „Žalgirį“ į 17 pergalių (geras pasiekimas), tačiau būtent nenoras keisti mažų detalių bei šioks toks fantazijos stygius neleido kauniečiams tikėtis dar geresnio rezultato bei galbūt patekimo į atkrintamąsias varžybas. Neturint nesustabdomo 1 prieš 1 gynėjo „Žalgiryje“ (prioritetas nr. 1 „Žalgirio“ vasaros planuose, kurį pasiekti galbūt galėtų padėti paties Schillerio kontaktai G lygoje), keistai atrodė Schillerio noras vien tik per gynėjus atakuoti elitinių komandų propaguojamą keitimosi gynybą.
Kita detalė, prie kurios mus be galo pripratino Šaras – stulbinantys deriniai po minutės pertraukėlių, suteikę ne vieną laisvą metimą A.Milakniui ar dėjimą A.White’ui. Schilleris mieliau rinkosi tipinius derinius bei mažai varijavo viso sezono metu, todėl gerai skautingą atliekančios bei gerą koncentraciją aikštelėje turinčios komandos likdavo niekuo nenustebintos, o „Žalgiris“ likdavo ties 60–65 taškų riba.
Schilleris atėjo su aiškiomis ir naujomis idėjomis, kurios, įsitikinome, veikia europiniame krepšinyje. Prisimenant daugumos skeptiškumą vos austrui pasirašius sutartį, galime teigti, kad buvome neteisūs ir sezonas pasisekė. Nepamatėme kažkokios magijos laimint prieš elitines ekipas, o būtent į tai kitą sezoną turėtume atkreipti didžiausią dėmesį – kaip Schilleris kovos su aštuntuko ekipomis.
Apibendrinimas
Taip atrodytų trumpas kauniečių ir M.Schillerio sezono įvertinimas. Pripažinkime – tiek sirgalių, tiek žaidėjų lūkesčiai per paskutinius 5 metus išaugo labai aukštai, o tai turi dvi medalio puses. „Žalgiris“ nebėra ta nugalėtojų mentaliteto neturinti ekipa, kuria buvo taip ilgai ir kurią tenkino pasirodymas „Top 16“ etape. Tačiau kartu nepatekimas į Eurolygos atkrintamąsias neturėtų tenkinti nei žaidėjų, nei aistruolių.
Visgi įvertinus žaidimą be aistruolių, finansinę „Žalgirio“ jėgą bei visiškai naujos filosofijos atėjimą į Kauno klubą, sezoną turėtumėme vertinti gana teigiamai.
