Kokius darbus kaip lenktynininkui reikia atlikti pasiruošimo ilgų distancijų lenktynėms metu?
Nėra ypatingo pasiruošimo, kadangi tai nėra 24 valandų lenktynės, o viso labo tūkstantis kilometrų arba maždaug 10 valandų lenktyniavimo. Žinoma, pasiruošimui yra naudingas bet koks sportas. Taip pat visada prieš lenktynes būtina gerai išsimiegoti ir stengtis atsisakyti ilgų pasisėdėjimų prie alaus bokalo :)
Ar sunku išlaikyti maksimalią koncentraciją tokiose ilgose lenktynėse?
Tai priklauso nuo to, kaip jautiesi: būna, kai gali be problemų atlaikyti ir tris-keturis taip vadinamus stintus (lenktynininkų pasikeitimus automobilyje sustojimo metu), tačiau yra pasitaikę, kai jau pirmo pasikeitimo pabaigoje pradedi daryti klaidas, prastėja trasos rato įveikimo laikai ir galvoji, kiek dar ratų liko iki tol, kol tave pakvies į techninio aptarnavimo zoną keitimuisi.
Pagal ilgalaikes šių dienų prognozes, tikėtina, kad lenktynių savaitgalis bus lietingas. Kada Tau būna sunkiausia? Kai lyja ar kai kepina karštis?
Visiems geriau važiuoti sausa danga, tačiau yra lenktynininkų, kuriems šlapia danga važiuoti sekasi kur kas sunkiau, todėl rato įveikimo skirtumas, lyginant tarp sausos ir šlapios trasos, išauga žymiai daugiau, negu, tarkime, kolegų. Man asmeniškai, nėra labai didelio skirtumo, tačiau sausu paviršiumi važiuoti paprasčiau – reikia mažiau koncentracijos atsirenkant taškus ties stabdymo zonomis, gali posūkiuose užvažiuoti ant vadinamųjų kerbų, ko visiškai turi atsisakyti per lietų.
Ar sunku laviruoti tarp gausybės lėtesnių varžovų? Juk lenktynėse dalyvauja keliasdešimt automobilių ir tik keli iš jų važiuoja lyderių tempu?
Na, čia yra problema ne tik pas mus, bet ir, pavyzdžiui, 24 valandų „Le Mans“ lenktynėse, kur P1 klasės automobiliai pro GT mašinas tiesiog praskrieja. Dėl to lenktynininkai turi būti ypatingai budrūs, kad lėtesni varžovai nepadarytų netinkamo judesio. Šių metų lenktynėse taip ir įvyko: kai „Toyota“ P1 bolidas, lenkdamas „Ferrari“, jį užkliudė ir... matėme, kuo tas pasibaigė. Šiaip lenktynės įdomiausios yra ten, kur greičio skirtumas tarp klasių yra kuo mažesnis. Tačiau visi suprantame, kad ilgų nuotolių varžybose dalyvauja įvairių klasių ir sugebėjimų lenktynininkai, tad pats turi stebėti lenkdamas kitus, taipogi ir stebėti, jei kažkas artėja prie tavęs.
„Omnitel 1000 km lenktynių“ trasą sportininkai įvardija kaip nesudėtingą, tačiau galbūt yra posūkis ar vieta, kuri kažkuo išsiskiria iš kitų?
Aš nepasakyčiau, kad ji labai sunki ir sudėtinga, tačiau tas sudėtingumas tame, kad niekur negali padaryti grubios klaidos, nes tai gali kainuoti labai daug... Taigi, atsipalaiduoti irgi negali. Man nusileidimas nuo tilto ir greitėjimas po juo turi savo žavesio. Toje atkarpoje, gali išlošti iki sekundės.
Kai lenktynių metu tau nereikia važiuoti, ar stebi komandos draugų važiavimą? Kas yra sunkiau: pačiam važiuoti ar stebėti lenktynes stovint komandos boksuose?
Tai priklauso, kaip pasitiki savo komandos draugais. Aš asmeniškai, jei pats tuo metu nevažiuoju, iš šalies stebiu startą bei finišą. Vidury dienos, pertraukos metu, sugebu ir trumpai pamiegoti. O jei neatlaiko technika, negali nieko kaltinti, toks sportas.
Jau esi nugalėjęs šiose lenktynėse. Koks tai jausmas?
Jau nebepamenu, tai buvo berods 2005-aisiais, paskui buvome gal keturis kartus likę antri, kitur esame lipę ant prizininkų pakylos. Kartą esame ir baigę lenktynes po 4 valandų, nors jos buvo tik prasidėjusios. Šiaip, kai laimi bet kuriose lenktynėse, jausmas visada malonus, o kai lieki antras ar trečias (jei skirtumas nuo pirmosios vietos yra itin mažas), suki galvą, kad galbūt galėjai kažką padaryti greičiau, vėliau keistis, anksčiau piltis kurą ir t.t.
Jūsų komanda net kelis kartus yra nebaigusi lenktynių, tačiau visa tai įvyko ne dėl Tavo kaltės. Ar labai pyksti tokiu atveju?
Palangoje mes visus kartus nebaigėme lenktynių išimtinai tik dėl technikos gedimų, o ne dėl vairuotojų kaltės, tad ir pykti nėra ant ko.
Laisvalaikio nuo automobilių sporto ir darbo turbūt lieka nedaug, tačiau ką veiki laisvu nuo lenktyniavimo metu?
Medžioju ir žaidžiu tenisą. Žodžiu, kuo užsiimti turiu, tik laiko viskam nepakanka :)
Ar tavo šeimos nariai jaudinasi lenktynių metu, ar stebi lenktynes gyvai?
Nežinau, reikia klausti jų. Bet kuris sportas turi savo rizikos, tačiau automobilių sporte dabar viskas daug saugiau, nei buvo, tarkime, prieš 20 metų.
Esi dalyvavęs nemažai varžybų užsienyje. Kokios tai buvo varžybos ir kurios suteikė daugiausia patirties?
Daugiausia patirties davė „Porsche Michelin Super Cup“ varžybos. Ten supratau, kad reikia daug dirbti, nes jose lenktyniauja ypatingai pajėgūs vairuotojai, kurie važiuoja varžybose vos ne kiekvieną savaitgalį, už tai gauna algas ir yra profesionalai. Supranti, kad jų nepavysi – dauguma jų važiuoja „Le Mans“, AMLS ir FIA GT čempionatuose. Tad mano noras būdavo, kad tas apie 3 sekundžių skirtumas nedidėtų, o jei galima – tik mažėtų. Jiems jau sunku atrasti 0,2-0,5 sekundės viename rate, o aš dar šansų turiu. Butų naivu tikėtis, kad juos pavysiu (dauguma iš jų 22 – 27 metų amžiaus, karjerą pradėję labai anksti) ir aš tai suprantu.
Kiek yra svarbu lenktynėse nugalėti? Vieni sako, kad svarbus pats procesas, bet ar pakanka tik važiuoti?
Na, atvažiuoti ir tiesiog dalyvauti yra ne mano būdui... Man tas olimpinis šūkis netinka ir nepatinka. Visi atvažiuoja su tikslais ir viltimis, tik ne visi tai nori jas garsiai įvardinti.
