Atsakymas labai paprastas: jaunuolio tėtis Tomas Hartley 40 metų prekiauja ypač prabangiais ir galingais automobiliais. Jo sūnus Carlas ne tik yra čiupinėjęs ir vairavęs praktiškai kone kiekvieną keturratę svajonę – jis gali sau leisti turėti nuosavą „Bugatti Veyron“.
Tiesa, juo Carlas nuriedėjo tik apie 4 000 km.
Įspūdinga ne tik „Veyron“ išvaizda, bet ir svoris. Juk 1 001 AG variklis – tai ne maišiukas bulvių po variklio gaubtu... Beje, jis suka visus keturis ratus.
Apie porą tonų sveriantį tuklų monstrą asfalto paviršiumi ridena įspūdingo pločio ir aukščio ratai, apauti specialiomis „Michelin“ padangomis. Koncernas „Bugatti“ primena, kad jų galiojimo laikas – tik 5 metai (palyginimui, įprastinių padangų komplektas vairuojant taupiai ir saikingai, „Michelin“ teigimu, gali tarnauti ir dešimtį metelių).
Tai reiškia, kad kas penkerius metus vien už padangas ir jų keitimą reikės susimokėti 43 000 dolerių. Na ir kas, kad jomis nuriedėtas tik vienas, kitas tūkstantis kilometrų.
Dar smagesnės „Bugatti Veyron“ tepalų keitimo kainos – 20 000 „žalių“ už seansą. Olialia!
Nepamirškite, kad banko sąskaitą kaip reikiant patuštins ir tokios brangenybės draudimas. Ypač jei jums – vos 28-eri. Konkrečios sumos savininkas neatskleidžia... Atskleidžia tik tiek, kad kasmet už „Bugatti“ draudimą išeitų po puikų naują kitą automobilį (ne „Bugatti“, savaime suprantama).
Žodžiu, būti „Bugatti Veyron“ savininku – dalužė ne iš pigiųjų... Ir vis dėlto, štai ką pasakoja jo savininkas.
„Pirkdamas tokį žaisliuką labai gerai žinojau, kad jo priežiūra kainuos pasakiškus pinigus, – neslepia Carlas Hartley. – Tačiau, visų pirma, tai – fantastiškas automobilis, o visų antra – fantastiška investicija. Šių automobilių vertė, galima sakyti, ne krinta, o kyla. Nes jo šiaip užsimanęs nenusipirksi. Tiesa, turiu draugų, kurie turi po du ar tris „Veyron“. Vienu važinėja, kitu gėrisi garaže ir džiaugiasi augančia jo verte. Jei pasitaikytų proga, pirkčiau ir antrą. Galbūt su nuimamu stogu. Tačiau manau, kad to reikės laukti labai ilgai.“
„Esu nuvažiavęs juo tik apie 4 tūkst. km. Nedaug. Teko parsivaryti mašiną pačiam autobanu iš Vienos į Miuncheną, po to – į Londoną. (Beje, kelionės metu snigo...) Buvau keletą kartų išvažiavęs į Londono gatves, keletą kartų važinėjausi Didžiosios Britanijos šiaurėje. Kai išvažiuoji į Londoną, automobilis sulaukia milžiniško dėmesio.“
„Tačiau yra vienas trūkumas: kolegos vairuotojai natūraliai nori kuo ilgiau pasigrožėti retu laimikiu kelyje, tad ištisas valandas važiuoja šalia, vadinamojoje „aklojoje zonoje“, kurioje jų nesimato galinio vaizdo veidrodėliuose. Tad šešių juostų greitkelyje važiuojant vidurine juosta, iškyla tam tikrų persirikiavimo problemų. Greitojoje kairėje pusėje važiuojantys vairuotojai manęs nelenkia, o važiuoja šalia, „aklojoje zonoje“. Tad panorus persirikiuoti, tenka būti labai atidžiam – veidrodžiuose besigrožinčiųjų nematyti. Tai šiek tiek užknisa, bet nieko baisaus.“
„Koks jausmas vairuoti „Veyron“? Niekada nesu pilotavęs reaktyvinio naikintuvo F16, bet man atrodo, kad jausmas labai panašus. Ko gero, vienintelis „Veyron“ suteikia galimybę patirti kažką panašaus į reaktyvinio naikintuvo pilotavimą. Kai važiuoji normaliu greičiu, ramiai, viskas gerai. Bet kai spusteli greičio pedalą... reikia įsikibti į vairą. Ir kelias pasiutusiai susiaurėja...“
