Viskas prasidėjo nuo to, kad po poros metų draugystės nusprendžiau išsiskirti su savo ištikimuoju „Subaru Legacy“. Tik dėl to, kad manęs nedžiugino lietuviškos žiemos trukmė, kuomet keturių varomųjų ratų sistema išties gali teikti džiaugsmą.
Blogais keliais važiuoju nedaug, o ir grybauti ar žvejoti susiruošiu retai. Mieste keturių varomųjų ratų sistemos man visai nereikia, nors neatsisakau minties, kad kažkada prie „kvatrinio“ automobilio dar sugrįšiu.
Po įvairių pamąstymų ir diskusijų su draugais ir antrąja puse, nusprendžiau įsigyti kiek labiau ekonomišką, dyzelinį automobilį. Kadangi būsimam pirkiniui nusprendžiau skirti iki 1500 eurų, žvilgsnis pakrypo į liaudies pamėgtą „Volkswagen Golf IV“ bei vienų mėgstamą, o kitų kritikuojamą „Peugeot 307“.
Siekdamas išlaikyti etiką ir pagarbą pardavėjams, apžiūrėtų automobilių skelbimų šiame straipsnyje nenurodysiu. Galų gale, šiuo metu kai kurios iš mano aprašomų transporto priemonių jau gali būti ir parduotos, tad konkretizuoti nėra prasmės.
Reikalavimai automobiliui už 1500 eurų
Taigi prasidėjo automobilio paieškos. Apžiūrėjęs automobilių, esančių kiek arčiau mano gimtojo Panevėžio, skelbimus internete nusprendžiau, kad veikiausiai būsimo „šeimos nario“ teks ieškoti kiek toliau esančiuose miestuose.
Atradęs laisvadienį ir įkalbėjęs gerą savo draugą bei vieną geriausių mechanikų Panevėžio rajone Andrių, pasiūliau jam vykti į Vilnių. Sostinėje radau už 950 eurų parduodamą „Peugeot 307“. Prioritetu laikiau tvarkingą variklį, pavarų dėžę bei kuo mažiau rūdžių paveiktą kėbulą. Pavieniai, nedideli pabraižymai ant kėbulo ar smulkūs trūkumai salone man nebuvo itin reikšmingi. Žinojau, kad perku ne naują transporto priemonę, todėl tikėtis visiškos tobulybės būtų naivu.
Nuvykę į sostinę ir pardavėjo palaukę kelias dešimtis minučių, išvydome ne tai, kas buvo skelbimo nuotraukose, ir radome kur kas daugiau trūkumų nei telefonu įvardijo pardavėjas. Automobilio variklis, kurį laiką padirbęs laisvais sūkiais, vėl paspaudus akceleratorių išspjaudavo melsvą dūmelį. Kėbulas taip pat turėjo nemažai jau apleistų korozijos židinių, kurie, panašu, su laiku tik dar daugiau progresuos. Rūdys juk neturi tendencijos trauktis. Jos plečiasi.
Kadangi pardavėjas į derybas nesileido, padėkojome už skirtą laiką ir panirome į telefonus. Juose nuolat sukosi automobilių skelbimų portalų adresai. Radome kelis potencialius variantus, tačiau nė vieno iš jų nebevažiavome apžiūrėti tądien. Pardavėjai aiškiai įvardydavo trūkumus, –tačiau tik tuomet, kai pasakydavome, kad vis tiek visus minusus atrasime atvykę į vietą. Kam tuomet gaišti laiką.
Paaiškėjo, kad tiek sostinėje, tiek aplink ją tikrai nėra jokio automobilio, kuris būtų bent jau padoriai atrodantis ir tilptų į mano kuklų biudžetą. Žinoma, galite man priekaištauti ir sakyti, kad už sumą iki 1500 eurų nėra ko tikėtis. Tačiau mūsų taikiklyje ne naujas, bet maždaug 12-16 metų automobilis, o ir tie patys 1500 eurų dar visai neseniai buvo kiek daugiau nei 5000 litų.
Paieškos Jonavoje ir Kėdainiuose
Grįžome į Panevėžį nieko nepešę ir nusprendėme, kad kurią nors kitą laisvą dieną bandysime paieškas pratęsti, tik jau kitame mieste. Antrosios kelionės išvakarėse jau turėjau minimalų planą, kuriuos parduodamus automobilius ketinsime apžiūrėti.
Kartu su Andriumi šįkart pradėjome nuo Jonavos, kur radome už 1300 eurų parduodamą „Peugeot“. Nors automobilis buvo su technine apžiūra dar dviems metams, tačiau atvykus užteko tik jį apžiūrėti ir įvertinti net nepavažiavus. Šį pasiūlymą iškart atmetėme.
Kėbulas buvo labiau „pavargęs“ nei atrodė nuotraukose ar apibūdino pardavėjas. Salono lubos buvo tokios dėmėtos, jog susidarė vaizdas, kad jomis ropojo „Simpsonų“ filme išgarsėjęs mistinis gyvis „Kiaulė-voras“. Galiausiai raktelius pardavėjo atstovui atidavėme po to, kai aušinimo skysčio išsiplėtimo bakelyje aptikome šiek tiek į košę panašios masės. Uždarėme variklio gaubtą ir pasukome link Kėdainių.
Kėdainiuose radome dar vieną „Peugeot“. Jo pardavėjas skelbė, kad už automobilį norėtų gauti 1500 eurų. Gerai, galiu mokėti tiek, jei automobilis tvarkingas. Nuvykę apžiūrėti automobilio likome nustebinti. Salonas išties tvarkingas, o ant kėbulo pabraižymai tik minimalūs.
Pardavėjas aiškino, kad tai jo dukros automobilis. Nedrįsome tuo abejoti, mat centrinės konsolės apdaila buvo padabinta „Swarovski“ imitacijomis. Automobilio variklis dirbo gražiai ir jokių abejonių dėl jo tvarkingumo nekilo. Tačiau, vos išvažiavus apsukti bandomąjį ratą, važiuoklėje pasigirdo bildesiai.
Žinoma, tai ne tragedija, o tik galimybė deryboms. Tačiau po bandomojo važiavimo pastebėjome, jog vienos pusės slenkstis turi remonto žymių. Buvo panašu į tai, kad čia įvirintas gabalas metalo. Versiją, kad automobilis į tą pusę galėjo būti gavęs smūgį, sustiprino ir tai, jog matėsi, kad durelės kažkada buvo kitos spalvos. Kadangi pardavėjas į dideles derybas nesileido ir už abejotiną automobilį vis tiek dar prašė 1300 eurų, mandagiai atsisveikinome ir pajudėjome toliau.
„Golf“ iš Ariogalos ir Kelmės
Kita stotelė – Ariogala. Čia nusprendėme apžiūrėti už beveik 1400 eurų parduodamą „Volkswagen Golf“. Išskirtinė spalva skelbimo nuotraukose atrodė viliojančiai, tačiau kai išvydome automobilį gyvai, to žavesio tiek neliko.
Nors salonas maždaug tvarkingas ir jam priekaištų nebuvo, tačiau išorė gyvenimo jau mačiusi nemažai. Kai kur rūdys tik padažytos, kai kur visai atviros. Vietomis jau keliasi ir naujos pūslės po dažų sluoksniu. Aišku viena – laikui bėgant rūdžių nemažės, o iš esmės tvarkyti visą kėbulą tokių metų automobiliui tikrai nėra tikslinga. Variklis ir pavarų dėžė veikė gerai, todėl pardavėjas buvo užsispyręs. Pasiūlęs vos kelių dešimčių eurų nuolaidą jis sulaukė neigiamo mūsų atsakymo. Išvažiavome.
Kita savo stotele nusprendėme pasirinkti Kelmę. Čia dar išvakarėse suderinome susitikimą su pardavėju, kurio skelbime puikavosi „Volkswagen Golf“. Pardavėjas paaiškino, kad automobiliui nesijungia pirma pavara, sunkiai jungiasi kitos. Neva sankabos defektas. Kaina – nepilnas tūkstantis. Sankabą galima pasikeisti išleidus apie 100-150 eurų, tad pamanėme, kad toks variantas galbūt tinkamas. Aišku, tik tuomet, jei mus tenkins kėbulo būklė. Nuotraukose automobilis atrodė gražiai, pardavėjas įvardijo tik smulkius kosmetinius trūkumus, tačiau realybėje jų radome tiek, kad noras net ir derėtis dingo. Pradedant atšokinėjusiu laku ir baigiant akivaizdžiais korozijos židiniais. Tokį automobilį galima „leisti“ nebent dalimis. Ačiū, viso gero, judame toliau.
Guminis variklis
Kadangi preliminarų dienos planą turėjome tik iki Kelmės, tai čia teko stoti pietauti ir apsvarstyti tolimesnius veiksmus. Viename skelbimų portale radome prieš porą dienų jau matytą ir Plungėje vis dar stovintį „Peugeot 307“. Automobilio pardavėja nė neslėpė, kad automobilis turi kėbulo defektų, šio bei to trūko salone. Ką moteris mums nupasakojo, tą ir radome. Ir tai buvo pirmasis tądien kėbulas, ant kurio nebuvo matyti rūdžių. Apsidžiaugiau, nes minimalūs kėbulo pabraižymai ar palamdymai man netrukdys, o salono trūkumus laikui bėgant pašalinsiu.
Pardavėja leidosi į derybas, tad nuo 950 eurų nusiderėjome iki 800. Kai jau atrodė, kad net ir variklis šiame modelyje dirba gražiai, o pirmieji metrai žvyrkelyje neinformavo apie jokias važiuoklės bėdas, problema išryškėjo išvažiavus ant lygaus asfalto. Nors automobilis turi turbiną, tačiau jos darbo visiškai nesijautė. Mašina tarsi guminė, tarsi pririšta. Galbūt tai tik oro srauto matuoklės problema, galbūt kiti dalykai. Pasižymėję šį variantą „klaustuku“, nusprendėme dar apžiūrėti keletą variantų, tačiau šis „Peugeot 307“ buvo geriausias iki tol apžiūrėtas kainos ir kokybės santykį turintis automobilis.
Nors netoli buvo ir Klaipėda, į ją nevažiavome. Užteko paskambinti kelių dominančių modelių pardavėjams, tačiau bendra kalba nesimezgė. Automobiliai su trūkumais, kainos kiek per didelės mūsų kišenei, derybos minimalios arba apskritai negalimos.
Sukame į Tauragę: solidus pardavėjas ir sustojęs variklis
Ir tuomet atradome „Peugeot“, kuris pirkėjo laukė Tauragėje. Paskambinome pardavėjui. Vyras bendravo konkrečiai, papasakojo apie automobilį, užsiminė apie galimas derybas.
Kadangi kilometrų jau buvome „prisukę“ ne vieną šimtą ir nuo pirmojo automobilio Jonavoje atsidūrėme beveik pajūryje, surizikavome užsukti į Tauragę. Pardavėjas pasirodė tikrai sąžiningas ir solidus žmogus. Automobilis turėjo trūkumų išorėje, salone, tačiau rūdžių nesimatė. Be to, komplektacija buvo išties turtinga.
Variklis dirbo gražiai, važiuoklė nebildėjo. Nors mano mechanikui kilo tam tikrų klausimų dėl automobilio „širdies“, tačiau pardavėjas patikino, kad šiuo metu viskas veikia gerai. Praeityje būta remontų, tačiau dabar variklis dirba be priekaištų. Ir čia veikiausiai be reikalo įsikišau aš, nusprendęs suabejoti mechaniko Andriaus pamąstymais apie kai kuriuos variklį supančius agregatus. Turbūt dėl to, kad diena artėjo į pabaigą, kilometrų nuvažiuota daug, o pirkinio vis dar nėra, pasakiau Andriui, kad man šis modelis visai „limpa“.
Nuderėję vieną, kitą šimtą europinių pinigų galiausiai sukirtome rankomis. Atsiskaitę pajudėjome namo. Važiuodamas vis dar analizavau automobilį, dėmesį apytuščiam keliui dalinausi su interjero detalių apžiūra. Nuo Tauragės jau nutolome apie 40 kilometrų ir pasukome į magistralę Klaipėda-Vilnius.
Važiavau su šypsena veide ir jau spėjau pasigirti savo antrajai pusei, kad grįžtu su visai sėkmingu pirkiniu, kai staiga prietaisų skydelyje užsidegė variklio simbolis, o spalvotame ekrane – perspėjimų ženklai. Pajutau, kad automobilis užgeso. Sustojęs pabandžiau jį užvesti, tačiau nepavyko. Po poros minučių mėginimą pakartojau ir jis buvo sėkmingas.
Tačiau pavažiavau dar dešimt kilometrų ir situacija pasikartojo. Sunerimau, nes pardavėjas apie tokią problemą nieko neminėjo. Galiausiai po trečio ar ketvirto užgesimo paskambinau pardavėjui ir pasakiau, kas vyksta. Panašu, kad tai staigmena buvo ir jam pačiam, nes šis žmogus tikrai nėra panašus į tokį, kuris turėtų tikslą kažką apgauti. Paklausiau pardavėjo, kaip šią situaciją spręsime. Vienas iš variantų buvo tiesiog grąžinti automobilį atgal į Tauragę. Taip ir padarėme.
Lauke temo, o magistralėje apsisukti bet kur nėra galimybės. Savaiminis variklio užgesimas kartojosi nuolat ir nuvažiuojamas atstumas tarp užgesimų darėsi vis trumpesnis. Galiausiai automobilį pardavėjui partempėme buksyravimo lynu. Jokių pykčių, jokių pretenzijų ar priekaištų vieni kitiems nereiškėme. Su pagyvenusia technika visko būna, tad tokiose situacijose svarbu ir žmogiškumas.
Pardavėjas pakvietė į vidų, kur prie arbatos puodelio anuliavome sandėrį bei aptarėme galimas gedimo priežastis.
Simptomai byloja, jog variklis yra tvarkingas, tačiau, panašu, kažkas negerai su degalų sistema. Kadangi pardavėjas buvo tikrai supratingas ir teisingas, galbūt dar galėjome perderinti kainą iš naujo, tačiau tuomet tektų ieškoti tos nedidelės problemos.
O norėjosi įsigyti tokią mašiną, kad galėčiau su ja važiuoti iškart, arba būtų visiškai aišku, ką reikia keisti. Atsisveikinę ir su pardavėju išsiskyrę draugiškai, pasukome namo. Buvo apmaudu, kad per dieną įveikus tiek kilometrų ir vėl, antrą kartą, grįžtame tuščiomis.
Skelbimų prenumerata
Tačiau tuomet prisiminiau, kad dar tempiant automobilį atgal pas pardavėją, mano telefone įsižiebė pranešimas apie atsiradusį naują skelbimą. Taip pat „Peugeot 307“.
Įsijungęs skelbimą pamačiau, kad automobilis stovi Kėdainiuose. Pardavėjas komentaruose nurodė, kad transporto priemonė yra techniškai tvarkinga, turi minimalių kėbulo trūkumų, o kainą dar galima ir pakoreguoti. 1400 eurų su derybų galimybe mane visai sudomino, tačiau laikrodis rodė beveik 23-ią valandą vakaro. Gerbdamas žmonių poilsį pamaniau, kad skambinti tikrai per vėlu, tačiau nusprendžiau parašyti skelbimo autoriui žinutę. Netrukus sulaukiau atsakymo, kad „Peugeot“ vis dar neparduotas. Tuomet pardavėjui paskambinau, atsiprašiau už vėlyvą trukdymą ir nekukliai pasiteiravau, ar galima automobilį apžiūrėti dar šiandien, kadangi namo grįžtame būtent pro Kėdainius.
Jau buvau apmąstęs, kad po Lietuvą sukrėtusios tragiškos automobilio ir Kėdainių istorijos toks mano pasiūlymas bus palaikytas pavojingu, tačiau pardavėjas naktį sutiko susitikti ir netgi nurodė, kad galime privažiuoti prie namų. Artėjant vidurnakčiui atvykome į nurodytą vietą Kėdainių rajone. Dar kartą atsiprašę už vėlyvą vizitą ėmėme apžiūrėti automobilį, kartu su pardavėju prasukome porą kilometrų gatvėmis.
Tai buvo tobulas automobilis už kainą, kurią buvau pasiruošęs mokėti. Salonas ir variklis paliko gerą įspūdį. Kėbulas turėjo trūkumų, kurių vienas netgi turi savo istoriją – priekinį sparną subraižė jį graužti pabandęs arklys. ARKLYS!!!
Jau bendraudamas su pardavėju jaučiau, kad šis žmogus kalba atvirai ir nėra linkęs kažko nuslėpti. Smagiai pasijuokę iš „pežukus“ pusryčiams valgančio arklio ir dar kartą apžiūrėję būsimą pirkinį, po simbolinių derybų paspaudėme vienas kitam ranką. Ištiesiau ir rankpinigių banknotą. Jau kitą dieną atlikome visus pirkimo-pardavimo formalumus ir štai – mano kieme šiuo metu stovi pirmasis mano „dyzelis“. Pilkas dyzelis.
Per dieną įveikę beveik 800 kilometrų atstumą ir dar 300 kilometrų nuvažiavę pirmojo bandymo nusipirkti automobilį Vilniuje metu, galiausiai nupirkome „Peugeot“, kuris nuo Panevėžio buvo nutolęs tik kelias dešimtis kilometrų.
Laimės dalykas, sutapimas ar frazės „Kiekvienas automobilis vistiek suras savo pirkėją“ vizualizacija? Sunku pasakyti, tačiau dabar galiu teigti, kad buvo verta. Noriu pabrėžti, kad reikia pamatyti prieš perkant, reikia sukti kilometrus ir ieškoti norimo automobilio, reikia ieškoti kompromisų net ir tokiose situacijose, kurios baigiasi naktį magistralėje ant buksyravimo lyno.
