Pasirodęs 1957 m., jis turėjo tapti pigia transporto priemone siauroms Italijos gatvelėms įveikti. Labai greitai išpopuliarėjo visoje Europoje, buvo mėgstamas dėl savo nedidelės kainos, praktiškumo ir išvaizdos.
1957 m. „Fiat 500“ nebuvo nei pirmasis, nei greičiausias, nei populiariausias liaudies automobilis. Jis šiai straipsnių serijai pasirinktas dėl legendos statuso – siauros senų Italijos miestų gatvelės sunkiai įsivaizduojamos be šios mašinos, o naujoji interpretacija taip pat susilaukė didelės sėkmės ir pripažinimo. Todėl „Fiat 500“ istorija ir charakteristikos yra labai įdomios.
Kelio į legendinio „Fiat 500“ sukūrimą pradžia galime laikyti kitą „Fiat 500“, geriau žinomą „Topolino“ vardu. Tai – 1937 m. pasirodęs mažas automobilis su keturių cilindrų 569 kubinių centimetrų varikliu. Tuo metu tai buvo vienas iš mažiausių automobilių pasaulyje. Ir vienas ekonomiškiausių – vos 13 arklio galių (10,4 kW) variklis sunaudodavo mažiau nei 5 l benzino nuvažiuoti 100 km.
Nors keletą kartų buvo atnaujinamas, o variklis galiausiai išvystė net 16 arklio galių, 1955 m. „Topolino“ užleido savo vietą naujam „Fiat 600“. Tai buvo praktiškesnė, šiek tiek daugiau vietos salone turinti mašina, išlaikiusi „Topolino“ išmatavimus. Šis modelis taip pat buvo pirmasis „Fiat“ automobilis su varikliu gale. Tam greičiausiai įtakos turėjo tuo metu labai populiarus „Volkswagen Käfer“, naudoję gale sumontuoto variklio ir galinių varančių ratų schemą.
„Fiat 600“ buvo gana populiarus ir perkamas, tačiau mūsų kraštuose jo išvaizda labiausiai primena kitą automobilį – ZAZ 965. Zaporožietis buvo kuriamas kopijuojant „Fiat“ dizainą ir pasižymėjo panašiomis charakteristikomis. Nors „Fiat 600“ buvo noriai perkamas, buvo nuspręsta gaminti dar pigesnę ir dar mažesnę mašiną. Taip atsirado legendinis „Fiat 500“.
Tiek už „Topolino“, tiek už 600, tiek už 500 modelį atsakingas buvo inžinierius Dante Giacosa. „Fiat 500 Nuova“ (naujasis) buvo kuriamas 600 modelio pagrindu ir vizualiai buvo kiek panašus. Vienas iš esminių skirtumų buvo variklis – siekiant padaryti automobilį kiek įmanoma pigesnį ir paprastesnį, „Fiat 500“ turėjo būti varomas dviejų cilindrų variklio. Žinoma, buvo ir kitų skirtumų – naujasis automobilis buvo trumpesnis nei 3 m ir nesvėrė nė 500 kg, taigi buvo mažesnis ir lengvesnis už savo didįjį brolį „Fiat 600“.
Iš pradžių automobilyje prie keturių pavarų dėžės buvo montuojamas 479 kubinių centimetrų oru aušinamas variklis, išvystantis apie 13 arklio galių, tačiau greitai nuspręsta kiek padidinti variklį iki 499 kubinių centimetrų ir 17 arklio galių. Būtent variklio tūris ir automobilio svoris nulėmė automobilio pavadinimą.
„Fiat 500“ labai patiko saulėtosios Italijos gyventojams ir dėl kito savo bruožo – didelio atidaromo medžiaginio stogo, panašaus į „Citroen 2cv“. Trokštantiems daugiau erdvės buvo siūloma „Giardiniera“ versija – universalas su didesne bagažine ir erdvesniu salonu keleiviams.
Vienas didžiausių „Fiat 500“ privalumų – patikimumas. Automobilis buvo toks paprastas, kad sugesti tiesiog nebuvo kam. Reikiamas dalis remontui, jei jo visgi prireikdavo, buvo galima pigiai įsigyti daugelyje automobilių dalių parduotuvių ar degalinių.
„Fiat 500“ buvo kiek brangesnis nei po poros metų pasirodęs MINI. Tačiau net ir šį nedidelį kainų skirtumą atpirko itin mažos degalų sąnaudos – „Fiat 500“ 100 km įveikdavo sudegindamas apie 5 l degalų, kai MINI tam pačiam atstumui įveikti reikėdavo daugiau nei 6 l. Iš pažiūros panašų rinkos segmentą užimantys automobiliai skyrėsi ne tik šiais skaičiais.
MINI buvo skirtas važinėti vingiuotais užmiesčio keliais, nesunkiai galėjo išlaikyti ir tų laikų greitkeliams priimtiną greitį. Tuo tarpu „Fiat 500“ geriausiai jautėsi mieste, nes buvo mažesnis, daugiau nei 100 kg lengvesnis ir galėjo išvystyti tik maždaug 87 km/val. greitį. Beje, „Fiat 500“ buvo kiek pigesnis už pagrindinį savo konkurentą „Citroen 2cv“ ir daug pigesnis už „Volkswagen Käfer“. Įdomu ir tai, kad nepaisant miestui pritaikytų charakteristikų, „Fiat“ dažnai reklamose šį automobilį vaizdavo užmiesčio, gamtos fone.
Greitai „Fiat 500“ tapo kultūriniu fenomenu. Pasirodė reklamos, vaizduojančios iškylaujančias šeimas ar per miestą lekiantį jaunimą. Prie populiarumo prisidėjo ir didelis atidaromas stogas, įleidęs saulę ir gaivų orą į saloną. Reklamos kvietė žmones pabėgti nuo miesto šurmulio ir skubėjimo – „Fiat“ teigė, kad 500 modelis yra puikus automobilis ir už miesto ribų, ir skatino važiuoti juo į ilgas savaitgalio išvykas į paplūdimį.
Žinią apie „Fiat 500“ skleisti padėjo ir viena istorinė pergalė. 1958 m. buvo surengtos automobilių, turinčių ne didesnį nei 500 kubinių centimetrų variklį, lenktynės Lježas-Breša-Lježas. Į 3300 km lenktynes leidosi 36 automobiliai, tačiau finišo liniją pasiekė vos trylika. Tarp jų buvo visi septyni lenktynes pradėję „Fiat 500“ automobiliai, jie užėmė ir dvi aukščiausias podiumo vietas. Nors šios lenktynės įvyko tik šį vienintelį kartą, „Fiat“ pergalė plačiai nuskambėjo Italijoje ir dar labiau išpopuliarino tuomet dar visai naują automobilį.
Sportiškas „Fiat 500“ versijas kūrė „Abarth“ kompanija, tebegyvuojanti iki šių dienų, tačiau mažas dviejų cilindrų variklis ir lenktynėms nepritaikyta važiuoklė neleido automobiliui siekti didesnių pergalių sporte. Kita vertus, iki šių dienų vyksta įvairios istorinių automobilių varžybos, kuriose dalyvauja ir „Fiat 500“. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių, kodėl klasikinį „Fiat 500“ turi ir legendinis „Formulės-1“ lenktynininkas Michaelis Schumacheris.
Paskutinė „Fiat 500“ karta, pasirodžiusi 1972 m., turėjo didžiausią variklį - jo tūris siekė 594 kubinius centimetrus, o galia – 23 AG (18,4 kW). Variklis buvo sukurtas „Abarth“ kompanijos, kuri iki šiol yra žinoma dėl modifikuojamų „Fiat“ automobilių.
Visgi, stengtasi išlaikyti žemą kainą, todėl automobilyje nebuvo jokių prabangos elementų, tad standartinė įranga buvo kukli. Atsisakyta net degalų lygį rodančios rodyklės. Ši karta buvo skirta tik užpildyti laiko tarpą, kol bus paleistas naujas „Fiat 126“, kuriam ir buvo sukurtas naujas variklis. Galiausiai 1975 m. „Fiat 500“ gamyba buvo nutraukta. Jis buvo gaminamas 18 metų, o tai yra gerokai trumpiau nei kiti šios straipsnių serijos automobiliai. Iš viso buvo pagaminti apie 3,9 mln. „Fiat 500“ automobilių. Naujasis „Fiat 126“ nebuvo toks populiarus Italijoje kaip 500 modelis ir neturėjo tokios charizmos. Tačiau buvo labai mėgstamas kai kuriose vidurio ir rytų Europos šalyse, ypač Lenkijoje, kur didžioji dalis jų ir buvo pagaminta.
2007 metais buvo pristatyta moderni „Fiat 500“ versija, sukurta ant „Panda“ platformos. Nors mechaniniais sprendimais šis automobilis nėra panašus į savo pirmtaką, išskirtinė išvaizda, dydis ir palyginti nedidelė kaina iš karto patraukė pirkėjų dėmesį. Dabar pagaminta daugiau nei milijonas naujųjų „Fiat 500“ automobilių, o sportiški „Abarth“ modeliai sulaukia automobilių žurnalistų ir vairuotojų pripažinimo.
Taigi, „Fiat 500“ buvo labai paprastas, pigus automobilis tapęs senųjų Italijos miestų simboliu. Mažesnis ir lengvesnis nei MINI, jis tapo vienu iš pirmųjų tikrų miesto automobilių, padėjusiu sklandžiai ir saugiai laviruoti siauromis gatvelėmis. Kaip ir kiti šios straipsnių serijos automobiliai, „Fiat 500“ tapo automobilių kultūros legenda ir mados aksesuaru. Nieko keisto, kad „Fiat“ koncernas 2007 metais pristatė modernią 500 modelio versiją, kuri iš karto susilaukė pasisekimo ir pardavimais sparčiai vejasi savo pirmtaką.
Tuo ir baigiasi ši straipsnių serija apie žymiausius liaudies automobilius. Trumpai aprašyti automobiliai buvo labai skirtingi.
- „Citroen 2cv“ turėjo oru aušinamą dviejų cilindrų variklį ir buvo skirtas atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms. Jis turėjo įveikti labai prastus kelius, vežti ūkininkų derlių ir tuo pačiu siūlė stilių ir minkštos važiuoklės suteikiamą patogumą.
- „Volkswagen Käfer“ buvo brangesnis, sunkesnis ir galingesni automobilis. Jis buvo labai universalus ir puikiai jautėsi greitkeliuose. Taip pat tai – perkamiausias ir ilgiausiai gamintas automobilis šioje straipsnių serijoje.
- MINI – tai automobilis, daugeliui keliantis teigiamas emocijas ir prisiminimus. Tačiau jis tapo ne tik pigia transporto priemone, bet ir skleidė dabar plačiai naudojamas inovacijas, skynė sportines pergales.
- „Fiat 500“ yra mažiausias šiame sąraše. Ir trumpiausiai gamintas. Tačiau jis tapo vienu pirmųjų tikrų miesto automobilių ir iki šiol yra vienas iš Italijos automobilių kultūros simbolių. Visi šie automobiliai turi vieną bendrą bruožą – sukurti kaip pigios transporto priemonės, jie paliko gilų pėdsaką automobilių kultūroje ir pasiekė daug daugiau nei iš jų buvo tikimasi.
