Tačiau kai kuriuos istorinius modelius žino tik nedaugelis automobilių entuziastų. Italijos automobilių istorija yra tokia ilga ir turtinga, joje yra labai daug svarbių ir įdomių mašinų. Šioje straipsnių serijoje pakalbėsime apie keturias iš jų – „ATS 2500GT“, „Bandini 1000 turbo“, „Autobianchi Stellina“ ir „Bizzarrini Strada“. Nuo pastarojo sportinio automobilio ir pradėsime.
Kas yra „Bizzarrini Strada“?
„Bizarrini“ – tai 1964-1965 metais veikęs automobilių gamintojas. Nors šios kompanijos istorija yra labai trumpa, bet įsimintina. Ją įkūrė labai garsus inžinierius Giotto Bizzarrini. Kurį laiką jis dirbo „Alfa Romeo“, vėliau – „Ferrari“ kompanijose. Čia jis prisidėjo prie kelių garsių projektų, įsimintiniausias iš jų – „Ferrari 250 GTO“.
„Ferrari“ jis paliko po maišto, kuomet Bizzarrini ir keli kiti aukštas pareigas einantys automobilių kūrėjai Enzo Ferrari pareiškė nepasitenkinimą jo žmonos dalyvavimu kompanijos valdyme. Skandalas baigėsi kelių svarbiausių inžinierių atleidimu ir susvyravusiomis „Ferrari“ pozicijomis. Visgi kompanija greitai atsigavo, o Giotto Bizzarrini su kitais iš „Ferrari“ išprašytais kolegomis 1961 metais įkūrė „Automobili Turismo e Sport“ geriau žinomą ATS vardu. Ši kompanija norėjo varžytis su „Ferrari“, nors tai darė ne visai sėkmingai.
1962 metais Giotto Bizzarrini įkūrė dar vieną kompaniją „Società Autostar“ – tai buvo inžinerinė laisvai samdoma firma, teikusi paslaugas kitiems automobilių kūrėjams. Tarp jos klientų pasirodė ir „Lamborghini“ vardas, kuomet šiai prireikė V12 variklio 350GT automobiliui. Šis variklis buvo toks geras, kad bendra konstrukcija buvo naudojama iki pat 2010-ųjų.
„Società Autostar“ dirbo ir su „Iso Autoveicoli“, kompanija sukūrusia garsųjį „Isetta“ automobilį, kurį gamino ir BMW. Dėl prasidėjusių nesutarimų „Iso“ markei kurtos „Grifo“ versijos vėliau buvo žymimos „Bizzarrini“ vardu. Todėl 1964 metais „Società Autostar“ pervadinta į „Società Prototipi Bizzarrini“, o 1966-aisiais – į tiesiog „Bizzarrini SpA“.
„Bizzarrini Strada“ tapo garsiausiu markės automobiliu, nors iš pat pradžių jis neturėjo būti žymimas „Bizzarrini“ logotipu. Giotto Bizzarrini prisidėjo prie lenktyninio „Iso Grifo A3C“ automobilio, skirto ištvermės lenktynėms, kūrimo. Šis automobilis buvo pakankamai žinomas ir labai pajėgus – 1964 ir 1965 metais „Iso Grifo A3C“ užėmė pirmą vietą savo klasėje 24 valandų Le Mano lenktynėse.
Tačiau Giotto Bizzarrini nesutarė su kitu „Grifo“ kūrėju Renzo Rivolta, kuris norėjo gaminti tik prabangius GT, kai Bizzarrini norėjo tobulinti sportinį „Grifo A3C“ potencialą. Pasitraukęs Bizzarrini su savimi pasiėmė ir A3C lenktinio automobilio dizainą („Grifo“ vardo pasiimti negalėjo), kurį panaudojo savo „5300GT Strada“ ir „Corsa“ versijoms gaminti.
Techninės „Bizzarrini 5300GT Strada“ savybės
„Bizzarrini 5300GT Strada“, dar žinomas kaip tiesiog „Strada“, buvo eismui gatvėse pritaikytas „Iso Grifo A3C“ lenktyninis automobilis. „Strada“ paveldėjo lenktyninio automobilio kėbulą ir mechaninius mazgus, tačiau buvo šiek tiek labiau rafinuota, patogesnė ir praktiškesnė. Šis automobilis iš kitų labiausiai išsiskyrė labai žema prošvaisa, elegantišku ir įdomių detalių kupinu kėbulu bei visai ne itališku varikliu.
Lenktyniniai automobiliai turi būti žemi, o juk „5300GT Strada“ iš esmės ir buvo gatvėmis važinėjantis lenktyninis automobilis. Metalinį kėbulą šiam automobiliui gamino kita kompanija – BBM, įsikūrusi Modenoje. Jis turėjo daugybę įdomių detalių – apvalios lempos buvo pridengtos aerodinaminiais gaubtais, o oro paėmimo angos priekyje buvo labai siauros. Mažame variklio dangtyje buvo dar pora angų, skirtų karštam orui iš variklio skyriaus pašalinti. Be jokios abejonės, ištvermės lenktynėse dalyvaujantis automobilis, iš kurio savo formas „Bizzarrini Strada“ ir gavo, turėjo būti gerai aušinamas.
Už priekinių ratų buvo dar pora ventiliacinių grotelių. Už jų sekė palyginti mažos durelės – įlipti ir išlipti iš „Bizzarrini Strada“ buvo pakankamai sunku, ypač jei aukštas žmogus bandydavo įsirangyti už pakankamai didelio diametro vairo. Kėbulo stogas buvo vos 110 cm aukštyje.
Po kapotu priekyje slėpėsi 5,4 litrų V8 variklis iš „Corvette“. Keliams skirtoje „Strada“ versijoje jis išvystė 365 ag (272 kW), o lenktyniniame „Corsa“ – 400 ag (298 kW). Giotto Bizzarrini amerikietiški V8 varikliai labai patiko. Jis teigė, kad jie nenusileidžia „Ferrari“ jėgainėms galia, tačiau yra kur kas smagesni ir greičiau reaguoja į akceleratoriaus paspaudimus. Ši galia per keturių pavarų mechaninę transmisiją buvo perduodama galiniams ratams.
„Bizzarrini Strada“ turėjo keturis „Dunlop“ diskinius stabdžius ir vadinamąjį „de Dion‘o“ vamzdį gale, kuris priklausomai važiuoklei suteikė šiek tiek daugiau stabilumo posūkiuose. Automobilis svėrė 1200 kilogramų – ir šiais laikais 365 arklio galios tokiam lengvam automobiliui atrodo nemažai, galite įsivaizduoti, kaip egzotiškai „Bizzarrini 5300GT Strada“ atrodė 1965-aisiais.
Iš viso pagaminta kažkur tarp 115 ir 133 „Bizzarrini 5300GT“ automobilių.
Visiškai tikslus skaičius nėra žinomas dėl migloto pačios įmonės dokumentų tvarkymo ir skirtingų skaičiavimo metodų – vieni suskaičiuoja ir lenktyninius „Corsa“ automobilius, kiti juos palieka atskiroje grafoje. Nors iki šiandien „5300GT Strada“ yra laikomas vienu iš gražiausių visų laikų automobilių, pora jo versijų atrodo įspūdingiau nei kitos. Tai – trys automobiliai su nuimamais stogais, kurie yra akylai saugomi vieno kolekcininko garaže.
Ką Giotto Bizzarrini veikė po „Bizzarrini 5300GT“ gamybos pabaigos?
1966 metais pasirodė ir gerokai sumažinta 5300GT versija su 1,9 litrų „Opel“ varikliu. Šis automobilis buvo pavadintas „Bizzarrini Europa“. Vėlgi, niekas tiksliai nežino, kiek šių automobilių buvo pagaminta, bet tikriausiai nedaug daugiau nei 20. Tuo pat metu „Bizzarrini“ gamino ir P538 lenktyninį itin žemo profilio automobilį. Pora jų buvo pagaminta su V8 varikliu, dar pora – su V12. Giotto Bizzarrini turėjo didžių planų ir tikrai būtų tęsęs automobilių gamybą, nes šiai sričiai jautė didžiulę aistrą, tačiau 1969 metais jo kompaniją ištiko bankrotas.
Išsilaikyti versle tuo metu buvo itin sunku, juolab, kad po inžinierių pravaikymo „Ferrari“ tik dar sustiprėjo ir sulaukė dar didesnio pasisekimo. Rinkoje brangiems „Bizzarrini“ tiesiog nebeliko vietos. Markė buvo gyva tik 1964-1969 metų laikotarpyje.
Tuo tarpu pats Giotto Bizzarrini, kuris, beje, yra gimęs 1926 metais, dar visai neseniai dėstė Romos Universitete, o 2012 metais jam buvo suteiktas Florencijos Universiteto garbės daktaro laipsnis. Paskutiniai Giotto Bizzarrini kurti koncepciniai automobiliai pasirodė 2005-ųjų Ženevos automobilių parodoje.
Dabar „Bizzarrini 5300GT“ yra saldus kąsnelis kolekcininkams. Juk Bizzarrini kurtas „Ferrari 250 GTO“ yra laikomas brangiausiu automobiliu pasaulyje, todėl ir 5300GT yra nepigus. Šių metų vasarį vienas gerai išsilaikęs egzempliorius aukcione buvo parduotas už daugiau nei 705 tūkstančius eurų.
Tai, žinoma, nebuvo vienintelis Giotto Bizzarrini kūrinys po to, kai jis paliko „Ferrari“. Kitame serijos straipsnyje pakalbėsime apie kitą mažai girdėtą itališką sportinį automobilį „ATS 2500GT“.
