Dakaro trenerio patarimai ir pastabos
Merzūgos ralį, vadinamą Mažuoju Dakaru, sudarė prologas ir penki etapai – o iš viso dalyviai įveikė beveik 1200 km Sacharos dykumoje, iš kurių daugiau nei 900 kilometrų buvo greičio ruožai.
Ši situacija parodė, kad Arūnas turi tvirtą charakterį – nepasidavė, nepaspaudė pagalbos mygtuko, visas problemas išsprendė pats.
Arūnas daugelyje etapų pasirodė puikiai – finišuodavo trečiajame dešimtuke iš daugiau nei 80 dalyvių. Tačiau antrą ralio dieną padarė navigacijos klaidą. Dėl to nukrypo nuo trasos, pasibaigė benzinas.
Teko 5 km pačiam stumtis motociklą, ieškoti pagalbos. Kol galiausiai pasiskolino kelis litrus iš vietinio gyventojo.
Tačiau pavėlavo į tarpinį finišą ir, pagal ralio saugumo reikalavimus (buvo popietė) antrame etape startuoti nebegalėjo. Už tai gavo 12 val. baudą ir buvo nublokštas į bendros įskaitos apačią.
Nors tokia klaida ir kainavo aukštą vietą bendroje įskaitoje, pasak komandos vadovo Andriaus Jonaičio, ši situacija parodė, kad Arūnas turi tvirtą charakterį – nepasidavė, nepaspaudė pagalbos mygtuko, visas problemas išsprendė pats.
„Jis ką pasako, tą ir padaro. Arūno technika ir sugebėjimai leidžia tikėtis, kad Dakare taikysimės į pirmąjį lenktynininkų trečdalį“, – sakė komandos vadovas.
Pats Arūnas Gelažninkas liko patenkintas savo pasirodymu Merzūgoje – įgavo patirties, reikalingos Dakarui.
„Afrikoje buvo žmogus, finišavęs 10 dakarų. Jis vadinamas Dakaro treneriu. Šitas olandas stebi sportininkus, duoda jiems pastabų. Man teko su juo keletą kartų pabendrauti. Jis mane pagyrė, kad keletą elementų – pakilimų į kalnus – atlikau gerai. Treneris sakė, kad galiu jau atsipalaiduoti, savo užduotį įvydžiau – pasimatysime Dakaro ralyje. Dėl to šis ralis ir vadinamas Mažuoju Dakaru: tie patys dalyviai, Afrikos smėlis“, – džiaugėsi Arūnas.
Pokalbyje 15min studijoje dalyvavęs Lietuvos motociklų sporto federacijos prezidentas Robertas Benediktavičius nevyniojo žodžių į vatą: iš visų iki šiol dalyvavusių Lietuvos motociklininkų, Arūnas yra geriausios sportinės formos.
„Jei Arūnui pavyks išvažiuoti į Dakarą, Lietuva ten turės sportininką Nr. 1. Niekas neabejoja, kad Arūno važiavimo technika, kroso, enduro patirtis yra labai didelė. Jis išmano motociklo nustatymus, žino, ko nori. Manau, didžiausia problema yra navigacija. O Arūno fizinis pasiruošimas abejonių nekelia“, – sakė LMSF prezidentas.
„69 danguje“?
Arūnas Gelažninkas Merzūgoje sulaukė dėmesio ir dėl startinio numerio – 69. Daugelis lenktynininkų linksmai klausinėjo, kaip pavyko gauti tokią išskirtinę skaičių kombinaciją. O komandos vadovas Andrius juokėsi, kad į Dakarą skris su grupe „69 danguje“. Tačiau iš tiesų šį numerį gavo atsitiktinai ir naudojo grotažymėse – #AG69.
Komanda AG69 kol kas taip ir vadinama, tačiau Andrius neslepia, kad reikia surinkti 150 tūkst. biudžetą (skaičiuojant ir naujo KTM motociklo kainą). Todėl pavadinimas gali keistis, jei lenktynininkas ras dosnų rėmėją.
Prizai skaitytojams
15min skaitytojai už tris geriausius klausimus bus apdovanoti Arūno Gelažninko marškinėliais. Skaitytojas Julius teiravosi, kam Arūnui tas pragaras, Dakaru vadinamas.
„Enduro varžybos ir sprintai jau nebeteikia tiek malonumo, kiek anksčiau. Norisi save išbandyti – kad grįžtų didesnė emocija. Tad jau prieš 3-4 metus pradėjau svajoti apie Dakarą“, – prisipažino Arūnas.
Į Dakarą būtent dabar jis važiuos ir todėl, kad vėliau nori daugiau laiko skirti šeimai – oficialiai šeimą jis sukurs šiais metais. Ir po to galimai lauks pagausėjimo. Todėl dabar visas jėgas nori atiduoti sportui.
Skaitytojo Dovydo Karkos klausimas labai į temą: kokiose dar varžybose dalyvaus Arūnas, tobulindamas navigacijos įgūdžius? Ir kaip ugdys atsparumą karščiui?
Rugpjūtį Arūnas dalyvaus Lenkijos ir Vengrijos maratoninėse lenktynės (bajose), kuriose tobulins kelio knygos naudojimo įgūdžius. Ten jau dalyvaus su nauju motociklu ir navigacija. Panašiose varžybose treniruosis ir Lietuvoje.
Be to, spalio mėnesį Maroke vyks paskutinis pasaulio ralio maratoninių lenktynių etapas. Ten Arūnas taip pat planuoja dalyvauti.
Arūnas žada konsultuotis su specialistais ne tik dėl to, kaip ištverti karštį, bet ir kaip įveikti aukštikalnių ligą, nes lenktynininkams dažnai tenka pakilti į didesnį nei 4500 m aukštį – svaigsta galva, sutrinka orientacija.
Skaitytojas Aivaras nusprendė pasiteirauti, kaip Arūnas pasielgtų štai tokioje situacijoje: važiuoji antras po lyderio, matai jį horizonte, bet labai prispiria gamtiniai reikalai (lenktynininkai juk irgi žmonės). Ką tokiu atveju darai?
Arūnas sakė iki šiol nebuvęs tokioje situacijoje. Tad negalintis prognozuoti savo veiksmų. Galbūt į šį klausimą atsakys rudenį, kai vėl lankysis 15min studijoje?
