Oficialiai Dakaro ralis visiems be išimties dalyviams baigtas būna tada, kai lenktynėse dalyvavęs ir jas užbaigęs ekipažas pasirodo būtent ant finišo podiumo ir pravažiuoja pro arką lydimas ovacijų. Pamiršus šį, visų svarbiausią momentą, su apdovanojimu gali tekti atsisveikinti.
Tad šeštadienio vakarą po šia arka važiavo ir miniai pasirodė 191 lenktynininkas – tiek jų liko po dviejų savaičių dykumų maratono. Ralio organizatoriai suskaičiavo, kad finišą pasiekė 61 proc. motociklininkų, 65 proc. keturračių įskaitos dalyvių, 49 proc. automobilių ir motobagių bei 57 proc. sunkvežimių klasės dalyvių. Tokie skaičiai tik liudija, kad šių metų Dakaro ralis buvo ypatingai sunkus.
Pasidžiaugti su gerbėjais galėjo ne visi
Įprastai Dakaro podiumas atrodo taip: užvažiuoja ant jo po vieną automobilį, lenktynininkai pasilabina su organizatoriais, gauna medalius, nusileidžia žemyn pas gerbėjus, nusifotografuoja ir važiuoja į uždarą parką.
Tačiau šiame Dakare buvo pokyčių. Ir ne visi jie yra geri. Tarkime, pabaigos podiumo metu buvo žadėta, kad komandos galės tarsi per olimpines žaidynes apeiti stadiono ratą su artimiausiais žmonėmis.
Tačiau per pačią ceremoniją paaiškėjo, kad viskas bus kitaip: komandos prizininkės galės važiuoti ant pakylos, o visi kiti važiuos pro šalį ir turi per 3 minutes įveikti visą trasą, nesudaryti eilių, nestoviniuoti.
Skirtingos komandos į tokią tvarką ir pažvelgė skirtingai. Antano Juknevičiaus automobilis atvažiavo iš anksto aplipęs mechanikais. Benediktas Vanagas su Sebastianu Rozwadowskiu stabtelėjo prie vartelių, pro kuriuos prasiveržė to tik ir laukę komandos nariai su trispalve. Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas pakluso organizatoriams ir pro tribūnas važiavo nesustodami.
Kalbos apie lengvą ralį nutils
„Ne vienerius metus buvo kalbama, kad ralis per lengvas, kad neprilygsta senajam, vykusiam Afrikoje. Visgi po šių metų tokios kalbos turėtų kuriam laikui nutilti“, – kalbėjo Benediktas Vanagas, drauge su Sebastianu Rozwadowskiu, savo šturmanu, šių metų ralio iššūkių gausą patyręs savo kailiu.
B.Vanagas absoliučioje automobilių klasės įskaitoje užėmė 30-ąją vietą.
Dveji metai bandymų
Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas dvejus metus į Dakaro finišo podiumą galėjo pasižiūrėti tik iš šalies. Ekipažui nesisekė – nuolat gesdavęs automobilis juos įveldavo į pačias pavojingiausias situacijas ir sustabdydavo pusiaukelėje.
Visgi trečias kartas nemelavo. V.Žalos ir S.Jurgelėno duetas šių metų ralyje ne kartą įrodė esantys verti pačių greičiausių lietuvių vardo, jiems priklauso ir šiemet geriausia lietuvių iškovota vieta po greičio ruožo – komanda buvo 9-oje vietoje.
Nors patirtas gedimas trasoje kiek pakišo koją siekiant aukštesnės vietos absoliučioje įskaitoje, tačiau duetas šių metų ralyje pateko tarp 20-ies greičiausių ir užėmė 18-ąją vietą.
Be didesnių dramų – rekordas
Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis gerbėjų nervų tvirtybės viso Dakaro ralio metu nebandė. Jiedu važiavo užtikrintai, stabiliai, be didesnių kritimų žemyn. Didžiausia jų padaryta klaida, dėl kurios paskutiniąsias dienas vis nervinosi A.Juknevičius, viename greičio ruožų prakirsta galybė ratų ir dažnas stojimas jų keisti. Tąkart ekipažui netgi teko du ratus skolintis iš V.Žalos ir S.Jurgelėno.
Pilotas skaičiuoja, kad šitaip jie prarado dvi valandas. Ir dar įpusėjus raliui, kai absoliučioje įskaitoje buvo 21-as, tai yra, pasiekęs tokį rezultatą, kuris dar pernai Lietuvai buvo rekordinis, jis sakė, kad būtų tokiu pasiekimu apsidžiaugęs dar prieš atvykdamas į ralį. Tačiau apetitas auga bevalgant, tad ir A.Juknevičius Dakaro pabaigoje skaičiavo minutes, jam likusias iki konkurentų, ir konkurentams likusias iki jo.
Visgi ekipažas driokstelėjo – į Lietuvą lenktynininkai grįžta su 12-ąja vieta absoliučioje įskaitoje. Tai ne tik geriausias kada nors lietuvių pasiektas rezultatas Dakare, bet ir už nugarų paliktos gerokai didesnės rinkos, gerokai turtingesnės komandos.
10 metų iki tikslo
Ant podiumo po ilgos pertraukos lietuviškoje Dakaro ralio istorijoje pasirodė ir Balys Bardauskas – vienintelis Lietuvos motociklininkas šiose lenktynėse. B.Bardauskas niekada neslėpė – jo tikslas ne lenktynės, o šių finišas. Mat fiziniai išbandymai, tenkantys dviem ratais ralyje važiuojantiems jo dalyviams, ypatingai sunkūs: nuospaudos ant rankų ir mėlynės ant kūno tik menkniekis palyginus su kur kas rimtesnėmis traumomis, paliekančiomis pasekmes visam gyvenimui.
„Man keturiasdešimt, savo jau prisilaksčiau. Juk važiavau vieną ralį su abiem sulaužytom rankom“, – apie savo pirmąjį Dakaro ralį, kai susilaužė rankas neklausydamas patarimo nevažiuoti taip greitai, kalbėjo motociklininkas, pabrėždamas, kodėl nori kiekvieną greičio ruožą įveikti jam tinkamu tempu.
B.Bardauskas pasiekti finišą norėjo ne šiaip sau. Dėl medalio, kurį motociklininkas parveš savo sūnui Perkūnui.
„Net nežinau, kokios emocijos dabar, kokios kitos svajonės, kai iki savo tikslo teko eiti 10 metų“, – po finišo prisipažino sportininkas.
B.Bardauskas 40-ajame Dakaro ralyje motociklininkų įskaitoje užėmė 81-ą vietą.
