Tačiau šį kartą Balys Bardauskas savo tikslą pasiekė – grįžęs į Lietuvą Dakaro medalį užkabino savo sūnui Perkūnui. Balys Dakaro ralio bendroje įskaitoje užėmė 81-ą vietą.
Balys Bardauskas 15min studijoje atsakė į klausimus ir dalijosi prisiminimais apie 40-ąjį Dakarą.
Dalyvaus Vilniaus maratone
Nors Dakaro metu ir numetė net 9 kg svorio, Balys tvirtino, kad po maratono Pietų Amerikoje jau atsigavo ir dabar ruošiasi kitiems maratonams. Per metus jis nubėga maždaug du kartus po 42 km distanciją, taigi rudenį tikrai dalyvaus Vilniaus maratone.
Balys pasakojo, kad po Dakaro finišo su komanda smagiai leido laiką Argentinoje, Buenos Airėse, lankėsi tango vakarėlyje, susipažino su šiuo didmiesčiu, skaniai vakarieniavo restoranuose. Taigi jau atgavo jėgas, sekmadienį Trakuose netgi kaitinosi pirtyje, maudėsi ežere. Juo labiau kad, kaip ir žadėjo, pas mamą prisivalgė cepelinų.
Rugsėjį į Lietuvą sukvies Dakaro motociklininkus
Balys ne kartą pabrėžė, kad savo Dakaro planą įvykdė su kaupu: pasiekti finišą, o medalį dovanoti sūnui. Na, ir surinkti kuo daugiau informacijos apie Dakarą. Paskutinį vakarą jis susėdo su geriausiais Dakaro motociklininkais ir sutarė, kad pasaulinės žvaigždės jau rugsėjį atvyks į Lietuvą ir dalyvaus enduro (bekelės) varžybose.
Konferencijos metu aktyvūs buvo 15min skaitytojai. Robertas Ragauskas klausė, kokiu greičiu Balys važiuodavo Dakare. Pasirodo, Balio KTM išvystydavo maksimalų 145 km/val. greitį. Tuo tarpu Vaidoto Žalos „Toyota“ – 170 km/val., o lenktynių lyderių automobiliai – 190 km/val. Kiti teiravosi, ar B.Bardauskas vartojo vaistus nuo aukštikalnių ligos ar net kramtė kokos lapus, kurie Bolivijoje yra legalūs. Skaitytoja Dalia teiravosi, kokių gyvūnų Balys sutiko trasoje. Pasirodo, tai buvo ne tik lamos ar alpakos, bet ir dykumų lapės (fenekai).
Motociklininkas lapų nekramtė, tačiau tabletes vartojo – jų kalnuose duodavo žiūrovai.
Baliui Bardauskui, skirtingai nei kitiems, Dakaras neatrodė lyg pragaras.
„Dakaras man – lyg spektaklis, cirkas, kuriame mes patys nusiperkame vaidmenis. Pradžia būna labai graži, motociklai blizga. O jau kitą dieną matai, kad lipdukai lupasi, šalmai skyla, uniformos plyšta. O dalyvių mažėja“, – pasidalijo palyginimu Balys. Jį ypač stebino išsekę nuo fizinio krūvio ir nemigos vyrai, kurie maratono dienomis verkdavo dar bivake.
Nuovargį juto ir pats Balys. Tarkime sausio 13 d., kai per dieną turėjo nuvažiuoti 970 km, žiūrėdamas abiem akimis jis matydavo du kelius. Todėl turėdavo vieną akį užmerkti. Taip, ko gero, motociklininko smegenis veikė kaitri saulė.
Dar vienas išbandymas – temperatūros kaita per dieną. Rytą, kai lenktynininkai išvažiuoja iš bivako, kartais būna vos laipsnis šilumos. Vėliau, važiuodami per kalnus ar kopas, jie patirdavo ir šaltį, ir net 45 laipsnių karščio smūgius. Prisitaikyti prie tokių pokyčių – sudėtinga.
„Sunkiausia buvo Bolivijoje. Aukštis 4 km. Ryte temperatūra tik 4 laipsniai šilumos. Pradėjus važiuoti rankos pajuosdavo nuo šalčio. Nors ir turėjau motociklininko pirštines, kurios nepraleidžia drėgmės ir šalčio. Todėl, pamatęs motoroleriu važiuojantį vietos gyventoją su storomis pirštinėmis, jį susistabdžiau ir už 10 Eur nusipirkau slidinėjimo pirštines. Jas mūvėjau dvi dienas. Tiesa, dar turėjau du kartus su juo nusifotografuoti“, – prisiminė Balys Bardauskas.
Paklaustas, ką darys su motociklu, jei daugiau nevažiuos į Dakarą (nors tam Balys turi pakankamai lėšų), motociklininkas atsakė gana ambicingai:
„Parduosiu motociklą, išnuomosiu traukinį ir nuvešiu prie Baltijos jūros tuos Lietuvos vaikus, kurie jos dar nematė.“
Balys taip pat pasakojo ir apie gelbėjimo operacijas, kurias inicijavo trasoje. Arba psichologinės pagalbos seansus kitiems dalyviams. Plačiau apie tai žiūrėkite konferencijos vaizdo įraše.
Prizai skaitytojams
Prizai už geriausius skaitytojų klausimus – marškinėliai su Balio Bardausko (Rolandui Volungevičiui), Nassero al-Attyiah parašais (Robertui Ragauskui) ir Lukla.lt multifunkcinės skarelės (Gintarui Elmonui, V.Ribinskui, Daliai Kliunkaitei ir Agnetei).