Prieš varžybas trasą iškilmingai atidarė Balys Bardauskas, palaimino kunigas. Iš viso užsiregistravo 138 sportininkai, tarp daugybės klasių gausiausia buvo C, t.y. pradedančiųjų – čia važiavo net 42 dalyviai. Žavinga, kad nesnaudė ir veteranų (3 dalyviai) bei senjorų (7 dalyviai) klasės. Sportininkai beveik 6 km trasoje suko po vieną, pusantros ar dvi valandas be sustojimo.
Enduro klasėje, kurioje važiuojama 2 val. startavo 4 dalyviai – tarp jų ir Arūnas Gelažninkas.
Žinia, tokiose varžybose žiūrovams pati gražiausia dalis yra įspūdingas startas – jau kelios minutės iki jo signalo nerimsta varikliai, nerimsta ir jų vairuotojai. Tiesa, minioje spalvotų važiuotojų visada galima įžiūrėti ramiai priešais save žvelgiančius, susikaupusius dalyvius. Po garsinio signalo – nugriaudi daugybė tarpusavyje dėl geresnės vietos kovojančių sportininkų, it bitės nudūzgiančių link artimiausio posūkio, kai atrodo net žemė dreba. Paskendę dvitakčių motorų melsvuose dūmuose ilgainiui jie išsidėsto per visą trasos ilgį pagal savo tempą.
Tik užbaigęs važiavimą, apie savo startą kalbėjo ir Algirdas Čičinskas, šįmet Cross Country dalyvaujantis tik antrą kartą: „Buvo sunkios varžybos, nes pasirinkau labai prastą strategiją. Galvojau praleisiu visus, o tada važiuosiu savo tempu. Bet vis tiek sukilo testosteronas, kad turiu važiuoti su visais ir spausti. Kadangi visai neblogai startavau ir šiaip važiuoti sekėsi, tai pakišo koją – jau antrame rate gavau pompą, trečiame nebesupratau ką dariau, ketvirtame galvojau mesiu motsą šalin, o penktame jau pripratau. Esu dar važiavęs etape Biržuose, bet šita trasa labiau patiko, nes daugiau yra ką veikti enduristui, ne tik motokrosininkui.“
Įspūdžiai po varžybų
Kone smagiausia yra klausyti pradedančiųjų įspūdžių – nes jiems tai pirmi kartai, akys didelės, veidai įraudę, rankos dreba, dilbius maudžia. Palikę paskutinį prakaito lašą trasoje, jie grįžta išsunkti, bet laimingi. Apskritai pirmą kartą važiavęs tokio tipo varžybose, Laurynas Avyžius jas puikiai pakomentavo – bet labiau garsais ir vaizdu: kaip yra gazuojama ir stabdoma, be perstojo ir ratu. Sakė, susisuka galva, ir, nors varžybos patiko, jo stichija – ne ta: „Labai įdomi trasa, bet ten, kur buvo enduro miškiukas – labiau prie širdies, nes skirtinga danga, pakilimai, nusileidimai, akmenys, smėlynai, – čia labiau pasijaučia įgyta enduro praktika. Kitais metais ačiū čia nevažiuosiu, bet imsiu road book varžybas, nes prie širdies man yra naviguoti ir orientavimasis. Ratus sukti čia man nepatiko.“
O štai Donatas Žvirblis, dalyvavęs Hobby klasėje visus šių metų etapus, svarsto dalyvauti ir kitais metais: „Miško atkarpoje buvo labai karšta, o čia, erdvėje plojimai ir ovacijos labai padėjo toliau važiuoti. Kai paskutinis etapas, tai sunkiausia, nes reikėjo ruoštis atskirai, reikėjo prieš tai daugiau smėlyje važiuoti. Kai pavargsti, leidi motociklui tave tampyti, o nuo to tampymo tu dar labiau kamuojiesi. Kitais metais galbūt važiuosiu trumpesnį laiką – reikės sau gerai įspirti ir suvažiuoti geriau.“
Aidas Bubinas taip pat dalinosi įspūdžiais: „Suvažiavau neblogai, per daug nesistengiau, nes po kelių dienų išvykstu į Balkanų ralį. Be to, išbandžiau ir naują motociklą Sherco, prieš tai važiavau su KTM. O Balkanai – tai rally-raid tipo varžybos, 8 dienų maratonas. Šiais metais jis bus ilgiausias Balkanų ralio istorijoje – 3000 km ir apie 2500 km greičio ruožo. Čia važiuosime su kelio knyga. Kartu važiuos ir Arūnas Gelažninkas, kuris dabar ruošiasi Dakarui.“ Paklaustas, kada pats važiuos į Dakarą, A.Bubinas nesuabejoja ir nusijuokia: „2020-ais“.
Dakaro dalyvė G.Novotna: čia – daug smėlio
Šių metų Dakare pirmą kartą dalyvavusi čekė Gabriela Novotna po varžybų kalbėjo, kad tai buvo puikios lenktynės, net jeigu ji nemėgsta cross country. Sportininkei nepatinka, kai trasa yra siaura ir per daug žmonių – ji pradeda nervintis. Nepaisant to, tai buvo gera treniruotė:
„Renkuosi ralį, nes tu lenktyniauji su laiku, bet ne su kitais lenktynininkais.“
Paklausta apie trasą, Gabriela atsakė, kad ji yra labai smėlinga: „Mes tokių Čekijoje beveik neturime. Tad dabar labai gerai suprantu, kodėl jūsų važiuotojai taip gerai pasirodo Dakare! Nes jeigu jie tai daro visada, tuomet jie yra daug geriau pasiruošę negu mes.“
„Kalbant apie Dakarą, aš labai džiaugiuosi, kad jis vyks Peru, nes ten man labai patiko smėlio kopos. Visi žino, kad Dakaro organizatoriams kyla problemų susitarti su kitomis šalimis ir turime pripažinti, kad iš nuotykinės pusės tokio Dakaro bus mažiau, nes nebereikės įveikti ilgų distancijų, kirsti skirtingų šalių. Tai, žinoma, nebuvo Dakaro plano dalis. Bet lenktynininkams, manau, tai bus puikios lenktynės – Peru buvo puiku.”
Paklausta kaip ruošiasi šiais metais, G.Novtona teigia: „Aš tęsiu, ką pradėjau. Nemanau, kad galiu tapti greitesnė greituose ruožuose, bet galiu tobulėti sudėtingose atkarpose – tad dabar ruošiuosi pagal šią strategiją.“
Keturis kartus Dakaro ralyje dalyvavęs, buvęs Prancūzijos čempionas, taip pat Dakarą išbandęs automobilių klasėje prancūzas Bruno Raymondas irgi džiaugėsi trasa ir Lietuva. O 8 Dakarus važiavęs čekas Janas Vesely, laisvu nuo lenktynių metu dirbantis mechaniku, pernai finišavo pačioje sudėtingiausioje Malle Moto klasėje: „Tai tikroji Dakaro dvasia: esi tik tu, motociklas, palapinė ir dėžė įrankių.” Janas ketina dalyvauti Malle Moto klasėje ir 2019-aisiais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vienintelės Dakaro čekės motociklininkės Gabrielos Novotnos trauma neišgąsdino – į ralį grįš kitąmet
Pirmoji enduro trasa Lietuvoje
Lietuvos motociklų sporto federacijos Enduro komisijos pirmininkas Mindaugas Šimkevičius pasidžiaugė trasa, kad tai – praktiškai pirmoji enduro trasa Lietuvoje. Jam paantrino Perkūno trasą įrengęs Vygintas Šivickas, organizuojantis pasivažinėjimus Karpatų kalnuose: „Buvo daug darbo, reikėjo kelis kartus ją keisti. Kai pradėjome važiuoti, pamatėme, kad daug dalykų reikia lengvinti, nes kai važiuoja visas būrys pasimato kitaip. Padarėme trasą per savaitę. Ji – endurinė ir pirma tokia Lietuvoje. Nes dažniausiai būna motokroso trasos su pievose pavyniotais posūkiais. Tad čia ne vien tik motokrosininkai jau gali parodyti rezultatą.“
Pats Balys Bardauskas, atidaręs trasą savo išnuomotame sklype, po varžybų reziumuodamas džiaugėsi: „Manau, varžybos pavyko. Surinkome rekordinį skaičių dalyvių – 138 sportininkus. Daug kas iš jų trasoje treniravosi, tad kalbos pasklido greitai – kad čia smagu, įdomu, gražu, saugu. Apdovanojome prizais – ne tik lipdukais su maišeliu ir pakabuku, bet viskuo, ko reikia motociklininkui. Pasiteisino ir tai, kad maitinome nemokamai visus užsiregistravusius dalyvius. Startavo ir daug jaunimo. Įrengtos patogios tribūnos žiūrovams. Rėmėjai vaišino ledais ir gaiviaisiais gėrimais.“
„Dakaras prarado sportinę dvasią“
Pasak B. Bardausko, įkalbėti atvykti Dakaro dalyvius nebuvo sunku: „Juos kalbinau per Dakaro maratono dieną, kai buvo labai sunku, miegojome visi fermoje, internate ant čiužinių. Sakiau, gal pavyks padaryti varžybas, ar atvažiuosite? Ir jie sutiko.“ 2019-ųjų Dakarui motociklininkas ruošiasi bėgiodamas, netrukus išsirinks ir motociklą. O kadangi miegas yra sutrumpėjęs, nes augina mažą vaiką, tai taip pat laiko treniruote. Tiesa, antroji atžala gims lapkritį.
Paklaustas, ar Dakaras nėra krizėje, Balys teigia: „Dakaras jau tampa pasipinigavimu – kvailių pinigai turi priklausyti protingiems. Jeigu nori tapti legenda – prašom, važiuok į Dakarą. Kai alpinistai lipa į Monblaną, jie gali susimokėti 15 000 eurų, ir du vyrukai padės įkopti. Tai panašiai vyksta ir Dakare. Nebėra sportinės dvasios, kurią pamenu, dar kai dalyvavau 2007 ir 2008-aisiais. Tada mes su Šarūnu Palioku išvažiavome turėdami vieną dėžę, po vieną aprangą ir kuprinę ant pečių. Dabar gaunasi kaip 5 žvaigždučių viešbutis: grįžti – į viešbutį, į masažą, karštas dušas. Dakaras tampa lepus.
Jis, žinoma, nelengvės, nes organizatoriams tuo geriau kuo daugiau dalyvių. Žmonių, kurie turi daug pinigų pasaulyje tik daugėja ir jie jau yra atsiburiavę, atsinardę, atsišokinėję parašiutais, paskraidę, ir čia tai tampa for fun. Nors, aišku, lenktyniaujant motociklais dar reikia ir ištvermės.
Jeigu nebūtų mano kelių Dakarų palyginimo galimybės, galbūt būčiau rinkęsis geriau keliavimą motociklu aplink pasaulį – piniginiu atžvilgiu net būtų pigiau negu sudalyvauti viename Dakare.
Aišku, Dakare gauni daug daugiau dėmesio – Lietuvoje dabar esi tartum būtum kosminio erdvėlaivio pilotas. Nors iš tikrųjų gerais gražiais darbais yra sunkiau pasigirti negu sustartuoti Dakare. Kaip esu sakęs, lietuviui, kuris gauna 400 eurų algą, neemigruoja iš Lietuvos ir neprasigeria, yra tikrai sunkiau mėnesį pragyventi negu mums pravažiuoti Dakare.“
Balys Bardauskas startuos sunkiausioje klasėje
Balys Bardauskas 2019-aisiais važiuos pačioje sunkiausioje ir arčiausiais šių lenktynių dvasios Malle Moto klasėje. Kodėl?
„Dabar turėsiu 25 kg dėžę ir sėkmę. Jeigu įveiksiu Malle Moto tikrai pabaigsiu su Dakaru. Ten važiuoti motociklu yra labai pavojinga. 67 proc. nepasiekia finišo, o iš tų dalyvių visi yra profesionaliai. Iš pernai visų startavusių aš buvau pats silpniausias. Man pavyko, bet žmonės ir technika ten byra.“
Tačiau netoliese ant scenos praėjus Š.Paliokui, Balys pasitaiso: „Baigsiu su motociklais Dakare. Gal su sunkvežimiu kada pabandysiu.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Dakaro ralio motociklininkai: legendos ir herojai, pasirinkę važiuoti be jokios pagalbos
