Techninių sporto šakų federacijų atstovai pateikė siūlymus, kaip reikėtų keisti Sporto įstatymą ir kitus norminius aktus, kenkiančius techninėmis sporto šakoms dėl jų specifikos. Tokie siūlomi pakeitimai valdžiai jau buvo teikti 2018 ir 2019 m., o prašymas susitikti Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijai buvo išsiųstas dar 2020 m. vasario mėnesį. Tačiau pokalbis įvyko tik po metų.
Svarbiausias klausimas, kurį kėlė techninių sporto šakų atstovai – neproporcingas šių (iš viso 28) sporto šakų finansavimas, lyginant su olimpinėmis ir strateginėmis. Techninių sporto šakų federacijų finansavimas labai smarkiai atsilieka nuo olimpinių/strateginių vidurkio. Pavyzdžiui, Lietuvos motociklų sporto federacija (LMSF) iš valstybės biudžeto gauna 25 tūkst. Eur, Lietuvos automobilių sporto federacija (LASF) – 55 tūkst. Eur., kai vienos olimpinės/strateginės sporto federacijos finansavimo vidurkis siekia 137 181 Eur. Tokia finansinė praraja ir neadekvatūs skirtumai atsiranda dėl taikomų neadekvačių veiklos vertinimo principų.
Ne visi medaliai įvertinami vienodomis premijomis
Lietuvos motociklų sporto federacijos prezidentas Robertas Benediktavičius posėdyje ilgai vardijo techninių sporto šakų atletus, atstovaujančius Lietuvai aukščiausiame lygmenyje – pasaulio ir Europos čempionatuose, Dakaro ralyje.
Tai – Tomas Gurkšnys – 2020 m. Europos vandens motociklų čempionas, Audrius Rastenis – 2018 m. pasaulio aviamodelių sporto čempionas, vandens formulių (F2) Europos čempionas ir Pasaulio vicečempionas (2020 m.) Edgaras Riabko, Europos ralio kroso čempionas (2018 m.) Rokas Baciuška, Pasaulio motokroso čempionato etapų 2020 m. prizininkas Arminas Jasikonis, Dakaro ralio „vienišių“ klasės nugalėtojas Arūnas Gelažninkas, Dakaro etapo laimėtojas Vaidotas Žala, geriausio rezultato (iš visų Baltijos valstybių) Dakare laimėtojas Benediktas Vanagas, Pasaulio kartingų čempionate bronzą laimėjęs Kajus Šikšnelis, taip pat Pasaulio jaunimo sklandymo čempionate sužibėję Ignas Bitinaitis (2 vieta) ir Joris Vainius (3 vieta).
Tačiau, kaip pastebėjo kalbėję techninių sporto šakų federacijų atstvai, pagal dabartinę techninių sporto šakų finansavimo tvarką, kurios, skirtingai, nei olimpinės, laikomos ne tokiomis svarbiomis, net ir įvykus stebuklui, pavyzdžiui lietuviui laimėjus „Formulės 1“, MOTO GP ar pasaulio ralio (WRC) čempionatą, jis gautų ne premiją, ne stipendiją, o ministro gertuvę ir Lietuvos trispalvę ir niekaip nepaskatintų federacijos finansavimo. Tai ar Lietuva, esant tokiai tvarkai, gali išsiugdyti savo Lewisą Hamiltoną, Valentino Rossi ar Carlosą Sainzą, remdami juos gertuvėmis?
R.Benediktavičius paskaičiavo, kad Lietuvos motociklų sporto federacija, kuri šuo metu gauna 25 tūkst. Eur metinę paramą, jei būtų finansuojama lygiomis teisėmis su olimpinių/strateginių sporto šakų federacijomis, įvertinus laimėtus medalius, sportininkų skaičių ir dalyvavimą tarptautinėse federacijose, galėtų tikėtis mažiausiai 75-85 tūkst. Eur paramos. Kodėl tokia nelygybė, ar medalių vertė skiriasi?
R.Benediktavičius nuomone, akivaizdžiai pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas sporte, skirtingos grupės vertinamos pagal skirtingus kriterijus.
Štai tik vienas iš jų. Pagal Sporto įstatyme numatytus kriterijus, pagal kuriuos skirstomos biudžeto paramos lėšos aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti, pirmumas teikiamas federacijoms, kurių varžybose (kartu su atrankos varžybomis) dalyvavo ne mažiau kaip 3 žemynų ne mažiau kaip 16 valstybių atstovai.
LMSF prezidentas tokius reikalavimus vadina neracionaliais, ir siūlo gilintis į kiekvienos sporto šakos specifiką: čempionatai yra daugiaetapiai, jie vyksta skirtinguose kontinentuose. Juk ir F1 varžosi tik 13-os valstybių atstovai, o WRC – tik 14-os. Ar tai reiškia, kad F1 ir WRC nėra aukšto meistriškumo varžybos, nors varžybos vyksta per penkis žemynus?
Siūlo išskirti bendrus vertinimo kriterijus
Pasak Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidento Egidijaus Janavičiaus, finansuojant sporto šakas reikėtų laikytis kelių bendrų kriterijų:
„Apsibrėžkime, ko apskritai tikimės iš sporto: fizinio aktyvumo, kurti gerą pavyzdį jaunimui ir garsinti Lietuvą pasaulyje. Pagal šiuos punktus techninės sporto šakos nenusileidžia nei olimpinėms, nei strateginėms“, – pastebėjo E.Janavičius.
Seimo narys Sergejus Jovaiša iš savo patirties pastebėjo, kad politikai bijo finansuoti technines sporto šakas, nes jos atrodo labai brangios. Tačiau vėliau sutiko, kad, įskaičiavus ir savivaldybių skiriamus biudžetus, pvz. krepšinio klubams, tikrai vaizdas keičiasi ir techninės sporto šakos neatrodo tokios brangios.
E.Janavičius sutinka, kad vandens formulė, Dakaro ar „Formulės 1“ automobilis kainuoja daug. Tačiau jis siūlo finansuoti ne sporto įrankius (automobilius, lėktuvus ar motociklus), o pačias federacijas, kad jos galėtų gerinti infrastruktūrą ir skatinti jaunąją kartą.
Nes dabar Lietuva yra nelinksmoje situacijoje – „Nemuno žiedo“ trasa antrą kartą ant bankroto slenksčio (jau paskelbtas bankrotas dėl KKSD ir ŠMSM neveiklumo ir buvusio vadovo kompetencijos trūkumo, per antstolius išpardavinėjamas žiedo turtas, kuris bus reikalingas varžybų vykdymui ir saugumui) dėl investicijų į infrastruktūrą trūkumo. Kai, pavyzdžiui, Latvijos Švietimo ministerija nuo pat 2016 m. kasmet sumoka po 600 tūkst Eur vien už licenciją Bikerniekų trasoje rengti Pasaulio ralio kroso čempionato etapą, o valstybė nuo 2015 m. trasos atnaujinimui skyrė 2 mln. Eur.
Estijos Pernu žiedinė trasa – geriausia Baltijos šalyse, o šalies vyriausybė Pasaulio ralio čempionato (WRC) etapo organizavimui skyrė 2,5 mln. (iš 4,3 mln.).
Dar vienas pavyzdys. Čekijoje aviacijos sporto atstovas, užėmęs Pasaulio ar Europos čempionatuose 1-8 vietas, yra 100 proc. remiamas valstybės. Lietuva, lyginant su tokia Europos šalių praktika – toli užribyje.
E.Janavičiui antrino Tomas Gurkšnys, Lietuvos vandens motociklų sporto federacijos (LVMSF) prezidentas. Jis pastebi, kadi ir šioje sporto šakoje ta pati situacija. Vandens motociklais lenktyniaujantys sportininkai, neturėdami praktiškai jokios treniruočių infrastruktūros, demonstruoja puikią formą tarptautinėse varžybose, bet nėra vertinami Lietuvoje. 2020 metais iškovoję medalius Europos čempionate, negavo net padėkos už Lietuvos vardo garsinimą.
Techninių sporto šakų atstovai darbo grupėje dirba tik svečių teisėmis
Lietuvos Motorlaivių federacijos generalinis sekretorius Karolis Ramoška, techninių sporto šakų atstovų deleguotas į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos suformuotą darbo grupę, peržiūrinčią Sporto įstatymą, joje dirba tik svečio teisėmis. Taigi ir čia techninės sporto šakos laikomos antrarūšėmis.
„Darbo grupės posėdžiuose aiškiai matoma ir girdima tik LTOK pozicija bei siūlymai. Vos gavęs progą pasisakyti ir teikti siūlymus, būdavau pertraukiamas. Man būdavo sakoma, kad mūsų sporto šakos yra specifinės ir į jas reikia atskirai gilintis. Tad įstatymas toliau koreguojamas be mūsų siūlymų.
Nustebino LTOK prezientės Dainos Gudzinevičiūtės pasisakymas, kad techninėse sporto šakose laimi technika, o ne sportininkai. Ir kad technines sporto šakas išlaiko varžybose naudojamos technikos gamintojai… Išeitų, kad techninių porto šakų atletai – niekuo neišsiskiriantys žmonės? Ne asmenybės, kurias reikia ugdyti? Technika tėra įrankis, padedantis pasiekti pergales. Tačiau laimi ne technika, o sportininkas. Tai gal tik šautuvas laimėjo olimpinį medalį o ne sportininkas?
Techninių sporto šakų joks gamintojas neišlaiko ir neišlaikė. Tik ilgai ir sistemingai dirbdami surandame rėmėjų sportininkams ir komandoms, tačiau ne federacijoms. Taigi įstatymo koregavimo darbo grupėje pakeitimai daromi neatsižvelgiant į mūsų problematiką ir pasiūlymus.
Lietuvos motorlaivių federacija labai daug tikisi iš šios kadencijos Seimo. O jeigu bus priimta LTOK (kitaip nepavadinsi) Sporto įstatymo versija, turėsime atstovauti nebe Lietuvai, o kitai valstybei, kuri nediskriminuoja sportininkų ir atskirų sporto šakų, kaip tą daro Lietuva“, – komentavo Karolis Ramoška.
„Federacijos neturi naudoti rėmėjų lėšų federacijos veiklai, kad išgyventų. Rėmėjų parama turi būti skiriama vaikams, aukšto meistriškumo sportininkams, rinktinėms, renginių saugumui, kokybei“, – replikavo R.Benediktavičius.
Aerodromų veiklą paralyžiuoja abejotina pertvarka
Prie visos problemų puokštės, rodančios didelę prarają tarp atskirų sporto federacijų traktavimo ir finanavimo, Lietuvos aeroklubo prezidentė Eglė Paužuolienė pridėjo dar vieną. Tai p aerodromų perdavimas iš aviatorių jurisdikcijos savivaldybių globon. Pasak E.Paužuolėnės tai veda į aviacijos sporto šakų naikinimą.
Tai vyksta dėl blogėjančių galimybių naudotis aerodromų infrastruktūra. Nes kai kurioms savivaldybėms aerodromas tėra nekilnojamo turto objektas.
„Nėra vieningo valstybės požiūrio, o jo trūkumas trukdo ateiti į sportą naujiems žmonėms. Aerodromų perdavimas savivaldybėms ne pagerino, o pablogino situaciją. Nes problemos iš valstybinio mastelio tapo vietinio, savivaldos svarbos. Tai niekaip nesprendžia finansavimo klausimo“, – apibendrino techninių sporto šakų problematiką E.Paužuolienė.
