„The Coldest Ride“ komanda baigė žygį. Atsidūrė Oimiakone, šalčiausioje apgyvendintoje vietovėje pasaulyje. Čia praėjusio amžiaus pradžioje buvo užfiksuota -71,2 laipsnių temperatūra. Didesnio speigo būta tik Antarktidoje. Ir čia nuo gruodžio iki pat vasario stabiliai laikosi žemesnė nei -50 laipsnių vidutinė temperatūra. Miestelis oficialiai pavadintas šalčio poliumi ir traukia ekstremalių pojūčių ištroškusius nuotykių ieškotojus. Visai „The Coldest Ride“ komandai su Karoliu Mieliausku priešakyje Oimiakono savivaldybės administracija įteikė apsilankymo šalčio poliuje sertifikatą, žymintį, kad mūsų apsilankymo metu oro temperatūra buvo nukritusi iki -52 laipsnių šalčio ir palinkėjo geros kelionės atgal.
O mums juk čia liko dar beveik pusdienis. Ką veikti?
Jokių kavinių ar restoranų ar net valgyklų kelių šimtų kilometrų atstumu aplink nerasi. Nėra čia jokių muziejų, nėra net parduotuvės. Miestelis didelis, namai didžiuliame plote išmėtyti retai, tad reikia gerokai pašalti nosis, rankas ir kojas norint viską apeiti.
Kita vertus, nėra reikalo daug vaikščioti, nes visi namai vienodi, o ir nelabai yra ką žiūrėti. Žmonių lauke nematyti, labai retai kas praeina pro šalį, norėdamas sužinoti ką nors apie patį miestą turi belstis į duris, prašytis pas jakutus į svečius. Arba eiti pas Tamarą. Ji – miestelio veidas, priimanti visus iki vieno čia užklystančius turistus.
„Sveikinu jus pasiekusius Oimiakoną, ypač jus, čia atvažiavusį motociklu. Jūs esate rekordininkas, dar nė vienas žmogus čia nėra atvažiavęs motociklu žiemą, jūs esate pirmasis. Dar kartą sveikinu“, – vos tik įžengus pro namų duris rankas spaudė ir štai tokią sveikinimų tiradą paleido 72-jų metų moteris.
Tamara Jegorovna – miestelio veidas, mokslininkė ir rašytoja, besirūpinanti Oimiakono įvaizdžiu. Apie savo gimtą miestą ir jo ypatybes yra parašiusi jau 10 knygų, rašo ir toliau. Ir ji nuo 2004 metų registruoja visus iki vieno čia atvykstančius turistus, renka jų istorijas, nuotraukas, jau pripildė bent kelis sąsiuvinius ir albumus. Per 15 šios veiklos metų ji taip pas save svečiuose priregistravo 1 472 turistus. Šeštadienį į sąrašą buvo įrašyti dar 5.
Beje, „The Coldest Ride“ projekto atstovai – pirmieji lietuviai šalčio poliuje. Tamaros archyve radome vienintelį lietuvišką akcentą: Audriaus Sutkaus organizuoto bekelės filmų festivalio diplomo kopija, įteikta Jekaterinburgo visureigių klubui už filmą apie kelionę į Oimiakoną.
Tamara renka pačias įdomiausias istorijas, mat paprasti turistai, norintys paslampinėti po kultūrines vietas čia nevažiuoja. Oimiakonas, kaip šalčio polius traukia nuotykių ir ekstremumų ieškotojus, asmenis, norinčius išplėsti žmogaus galimybių ribas. Keli žmonės bandė iki čia bėgti maratoną, atbėgo tik du. Kiti bandė valandą groti gitara žemiausioje temperatūroje. Puiki vieta rekordams fiksuoti. Buvo čia atvažiavusių ir dviratėmis transporto priemonėmis, patys vietiniai tokias naudoja, tiek motociklus, tiek dviračius, tačiau jų anksčiau kovo pabaigos gatvėse nepamatysi.
Važiuoja čia įvairiausios televizijos ir filmų kūrimo komandos. Kuria dokumentikas apie Oimiakoną. Tamara skaičiuoja, kad apie jos miestą jau yra sukurta bent 30 filmų. Net 13 jų susuko vokiečiai. 8-is – japonai. Galima suprasti susidomėjimą – tai šalčiausia gyvenama vieta žemėje. Žiema trunka daugiau nei pusę metų, nuo gruodžio iki vasario termometro stulpeliai dažniausiai nepakyla aukščiau -50 laipsnių. Jau liepą, būna, pasninga. Čia labai sunkiai auga daržovės. Žmonės šiltnamius pečiais šildo. Tačiau vis vien gyvena prisitaikydami prie bet kokių gamtos kataklizmų.
Ir dar – Oimiakoną įmanoma pasiekti tik žiemą, kai vienintelio vieškelio į šį miestelį paviršius būna kietas. Visus tris vasaros mėnesius iki Oimiakono nuo pagrindinio kelio tarp Jakutsko ir Magadano privažiuoti praktiškai neįmanoma. Upės ir upeliai taip patvinsta, kad visi Oimiakono kalnyno slėniai virsta nepravažiuojama pelke.
