Bandomasis važiavimas – pačiu silpniausiu keturračiu
O tokia proga pasitaikė lapkričio 18-ą dieną, kai keturračių klubo „Bekelės vilkai“ vadovas ir pažintinių turų organizatorius Remigijus Gančierius-Remyga pakvietė į analogišką renginį. Teliko išspręsti vieną klausimą – iš kur gauti keturratį. Čia į pagalbą vėl atskubėjo „Motorider“ kolektyvas, bandomajam važiavimui suteikęs „CFMOTO“ keturratį.
Dar prieš vykstant į bekelės turą Eržvilko apylinkėse, susisiekiau su „Motorider“ atstovu Adomu Gančieriumi. Priminiau jam, kad man reikia tokio keturračio, kurį galėčiau vairuoti turėdamas tik B kategorijos vairuotojo pažymėjimą. Netrukus supratau, kad jokių problemų nebus, mat visi naujieji „CFMOTO“ keturračiai registruojami kaip žemės ūkio technika. Į „Ratinio traktoriaus“ apibrėžimą telpančius keturračius galima registruoti savivaldybėje ir vėliau vairuoti turint B, TR1 ar TR2 kategorijos vairuotojo pažymėjimus, tad man toks variantas buvo idealus.
Jei praėjusio turo Panevėžio rajone metu važiavau „CFMOTO CFORCE 550“ keturračiu, tai šiam turui Adomas man pasiūlė išmėginti patį pigiausią, silpniausią, 400 kubinių centimetrų varikliu aprūpintą ir vairo stiprintuvo neturintį keturratį „CFMOTO CFORCE 450“.
Nedvejodamas sutikau, nes jei bekelės turą įveiksiu su šiuo keturračiu, tai veikiausiai reiškia, kad tą galima padaryti su bet kuriuo galingesniu ar analogiškos galios modeliu. Galbūt kiek nedavė ramybės tai, kad keturratyje nėra vairo stiprintuvo, tačiau greit prisiminiau, kad praeityje ir automobilį lenktynėse yra tekę vairuoti be šio privalumo, tad dėl to nebesukau sau galvos.
Pamokos po praėjusio turo
Šeštadienio rytas. Beveik po bemiegės nakties, kurios metu pavyko nusnūsti vos gerą valandą. („Ačiū“ „bulkų“ pridaužiusiems girtiems Panevėžio vairuotojams). Degalinėje apsirūpinęs pusryčiais ir kava, miestą palieku šiek tiek po šeštos valandos ryto.
Nuvažiavęs vos porą dešimčių kilometrų nuo Panevėžio pasiveju automobilių koloną. Visi jie tempia priekabas, o jose – keturračiai. Suprantu, kad ir aš, ir jie judame ten pat. Netrukus koloną palieku už nugaros ir apytuščiais krašto keliais važiuoju Eržvilko link.
Eržvilką pasiekiu jau prašvitus. Organizatorių nurodytos koordinatės nuveda mane į žemės ūkio technikos bazę, kurioje jau didžiąją dalį teritorijos užkariavę keturračiai. Veiksmo čia jau apstu nuo ryto – vyksta registracija, iš priekabų iškraunami keturračiai, į specialias aprangas šoka ir kameras ant šalmų derina renginio dalyviai.
Prie registracijos autobusiuko sutinku turo organizatorių Remigijų Gančierių. Gavęs dalyvio diplomą ir renginio lipduką atsiminimui, peržvelgiu akimis dalyvių sąrašą. Savo pavardę surandu penktojoje grupėje. Mano komandos vedlys šiandien vėl bus Adomas Gančierius. Netoliese susitinku ir Adomą, su kuriuo kartu patraukiame link mano keturračio. „CFMOTO“ man paruoštas kone visai naujas – nuvažiavęs vos pusantro šimto kilometrų. Apžiūriu keturratį, kaip išdėstytos žibintų, varančių ašių perjungimo funkcijos. Viskas aišku ir paprasta. Metas šokti į aprangą.
Per praėjusį bekelės turą Panevėžyje gerokai sušlapau, mat, nepaisant visų balų ir brastų trasoje, visą dieną kiaurai merkė lietus. Nuo vandens šįkart apsisaugojau smarkiau – su savimi pasiimtus reikalingus daiktus susidėjau į užsegamus maišelius, į batus koją kišau taip pat pirmiausia apsimovęs maišelį. Galų gale, batus ir kombinezoną dar apsivyniojau pakavimo plėvele. Adomas taip pasiūlė, tai supratau, kad naudos iš to bus.
200 kilometrų maršrute – Remygos perliukai
Per dalyvių susirinkimą Remigijus Gančierius priminė pagrindines turo taisykles ir patikino, kad šįkart maršrutas bus kur kas lengvesnis, nei buvo Panevėžyje. Na, na, pamaniau. Iš Remygos galima tikėtis visko.
Remyga tikino, kad nuo keturračio net nulipti nereikės, nebekalbant apie savęs traukimą „gervės“ mechanizmu. Visi dalyviai dar iš anksto buvo įspėti apie tai, kad maždaug 200 kilometrų maršrute degalinė bus už 150 kilometrų nuo starto, tad reikėjo pasirūpinti degalų atsargomis. Reikėjo, bet nepasirūpinau. Tačiau apie tai vėliau.
Taip pat susirinkimo metu buvo paminėta, kad bus šlapių vietų. Kadangi ruduo šiemet labai drėgnas, kai kur net lauko keliukai atsidūrę taip giliai po vandeniu, kad jų tiesiog nematyti. Remyga nurodė vieną orientyrą – kai prie per kraštus ištvinusio griovio pamatysite medinį kuoliuką, į dešinę sukite ne prieš jį, o už jo. Sukant prieš kuoliuką atsidurtum keturių metrų gylio griovyje, sukant už kuoliuko – tik pusmetris ar kiek giliau.
Artėjant dešimtai valandai visos dešimt grupių pajudėjo iš žemės ūkio bazės į Eržvilko miestelio centrą. Čia pagrindinėje aikštėje buvo atiduota duoklė patiems mažiausiems gyventojams – Eržvilko Motinos ir vaiko krizių centro lankytojams. Mažieji eržvilkiečiai noriai sėdo ant keturračių, fotografavosi su turo dalyviais, o galiausiai visas grupes išlydėjo į 200 kilometrų ilgio kelionę mojuodami ir suplodami rankomis su startuojančiais keturratininkais.
Kai jau minėjau, startavome penktieji iš dešimties grupių. Pavažiavus keliolika kilometrų aplenkėme vieną iš prieš mus startavusių grupių. Kolegos buvo palinkę prie vieno iš turo narių keturračių. Greta sustojome ir mes, bet tik nuotraukai. Prie keturračio pagalbininkų jau buvo apstu, tad per daug nesigilinome, kokios bėdos kamuoja kitos grupės narius, ir pajudėjome toliau.
Tuo momentu prisiminiau turą Panevėžyje. Tada startavome šešti, bet finišavome paskutiniai. Pamaniau, kad dabar turą pradėjome penkti, aplenkėme dar vieną komandą, tad galbūt pavyks finišą pasiekti bent jau priešpaskutiniams. Tačiau mes planavome, o Remyga vėl juokėsi.
Tarsi ralio greičio ruožas
Pirmasis maršruto trečdalis pasižymėjo ne tiek bekelės ruožais, kiek siaurais, vingiuotais ir kalvotais miško keliukais. Jais lėkti buvo vienas malonumas ir kartais pagalvodavau, kad net su automobiliu čia taip smagiai nepavyktų palakstyti, kaip vairuojant keturratį. Įkalnės, nuokalnės, iš plataus į siaurą, iš siauro į platų, pliusiniai ir minusiniai posūkių viražai, ant kelio gulintys medžiai ir išlindusios šakos kartu su šiek tiek nedidelių purvo atkarpų buvo tiesiog nepakartojamas kokteilis techniško važiavimo gerbėjams.
Būtent šioje vietoje galėjau patikrinti savo vairuojamo keturračio greitėjimą ir valdymo savybes. Taip, galbūt galios jame ir kiek stinga norint greitai šokti į priekį, tačiau klampoti per balas esamo galingumo buvo apstu. Vairo stiprintuvas mano dėmesį atkreipė tik ten, kur reikėdavo apsisukti, manevruoti nedideliu greičiu, tačiau važiuojant apie jį tiesiog negalvodavau. Kad jo nebuvo, pajutau tik kitą rytą, kai kavos puodelis rankose drebėjo dėl apkrovą išvakarėse gavusių raumenų.
Taigi, pirmos dešimtys kilometrų buvo išties smagios, nes ne tik su vėjeliu lėkėme miško keliukais, bet ir vieną po kito skaičiavome įvairius to krašto lankytinus objektus. Būtent šių turų mintis ir yra ta, kad keturračių mėgėjai galėtų ne tik praleisti laiką su bendraminčiais, bet ir išvystų gražiausias ir įdomiausias šalies vietas.
Keturračių sporto ir turizmo skeptikai veikiausiai jau spėjo pamanyti apie tai, kokie keliai liko pravažiavus 120 keturračių. Šie turai nėra skirti varžytis tarpusavyje, todėl čia draudžiami tokie manevrai, kaip greitas, skersas išvažiavimas iš lėto posūkio, taip ardant kelio dangą. Taip pat buvo porą vietų, kur maršrutas driekėsi per privačius gyventojų kiemus, todėl ten privalėjome važiuoti visiškai „be gazo“. Apie tai buvo perspėti visi dalyviai ir, tikiu, kad visi šio nurodymo laikėsi.
Aišku, per bekelę klampojome ten, kur joks automobilis ir šiaip ten nepravažiuotų, miško paklotę palikome ramybėje, taigi, žalos nepridarėme. Konkrečiai šių renginių bendruomenė – ne chuliganai, o turizmo keturračiais mėgėjai. Tokiu tapau ir aš.
Smagiai skriedami miško keliukais kartkartėmis sustojome trumpoms pertraukėlėms – pasimankštinti, atsigerti arbatos ar sukirsti vieną, kitą sumuštinį. Kelias dar ilgas, o Remyga perspėjo, kad tikrai finišuosime tamsoje. Sudaryti maršrutą jam reikėjo aštuonių valandų, todėl neabejojome, kad sugaišime šiek tiek daugiau. Šiek tiek. Prisiminkite šiuos žodžius.
Tačiau mūsų sklandus važiavimas truko neilgai. Vienoje iš sustojimo vietų, kurioje stojo ir kitos komandos, mūsų penktosios rinktinės narys, važiavęs SSV kategorijos motobagiu, pastebėjo gedimą elektros sistemoje. Teko daryti neplanuotai ilgesnį sustojimą. Mums pasisekė, kadangi komandoje su mumis važiavo „Motorider“ įmonės mechanikas, kuris mikliai rado problemą.
Galiausiai, susitvarkę savo komandos gedimus ir lankydami įvairius objektus, pamažu skynėmės kelią į priekį – per purvus, kvartalines linijas ir balas. Technišką ir greitą važiavimą leidžiančių miško keliukų vis mažėjo. Prasidėjo tai, apie ką Remyga visus įspėjo per susirinkimą. Kuo toliau, tuo daugiau vandens.
Ežerais virtusios pievos
Už poros dešimčių kilometrų mus pasitiko užlieta pieva ir į ją nueinantis kelias. Kitoje pievos pusėje taip pat matėsi iš vandens išnyrantis žvyrkelis, tad reikėjo pasiruošti perplaukti šią atkarpą. Stebėdamas vedlio trajektorijas galvoje piešiau maršrutą, kuriuo važiuojant turėčiau sėkmingai pasiekti kitą krantą. Menkiausias nuklydimas į šoną galėtų baigtis bent jau sušlapimu iki kelių.
Kad būčiau garantuotas, įsijungiau visus varančiuosius ratus, palėtintą pavarą ir dar ašių blokavimą. Balą įveikiau lėtai, ramiai, nekeldamas didelių bangų, bet užtikrintai. Išlipęs į krantą šokau nuo keturračio ir nuskubėjau įamžinti atvažiuojančių grupės draugų.
Visa grupė šią atkarpą įveikė be didesnio vargo ir pajudėjome toliau. Dar keletas purvo vonių ir dumblo balų buvo įveiktos be didesnių rūpesčių, bet netrukus privažiavome tą vietą, apie kurią Remyga minėjo per susirinkimą. Tą brastą, kurioje reikėjo sukti į dešinę už kuoliuko, o ne prieš. Dar buvo pakankamai šviesu ir tai kiek palengvino užduotį sekant vedlio pėdomis.
Ši brasta pasižymėjo savo klastingumu, kadangi po vandeniu yra apsemtas kelias su gana stačiais šlaitais. Vienoje pusėje – kelių metrų gylio griovys. Kitoje – kažkas panašaus, tik ne taip gilu, bet gerokai klampiau. Pastebėjau, kad vedlys ir keli iš paskos jo važiavę ekipažai turėjo nedidelių problemų, kai po vandeniu nuvažiuodavo nuo kelio ir keturratis pavojingai pasvirdavo ant šono.
Galvoje piešiau kelią per brastą ir surizikavau važiuoti ten, kur virš vandens matosi šiek tiek neaiškių žolių. Pagalvojau, kad ten bus ne taip gilu. Neprašoviau. Tiesa, norint išlipti į krantą prireikė daugiau keturračio pastangų, mat dumblo sluoksnis prie kranto buvo itin storas. Galiausiai įveikęs brastą vėl nuskubėjau įamžinti, kaip sekasi kolegoms.
Važiavome toliau, tačiau vėl keletą kartų teko stoti dėl kolegos su SSV motobagiu gedimų. Paaiškėjo, kad bagio generatorius nebekrauna akumuliatoriaus, tad taupant energiją baterijoje bagis kartu su visais kolonoje judėjo jau be šviesų. Dar keletas sustojimų ir likome paskutinė grupė iš dešimties.
Adomo ugnies šou brastoje
Galiausiai pasiekėme maršruto pusiaukelę – Vilkyškių miestelį. Čia mūsų laukė karšti pietūs. Po jų į antrąją maršruto dalį pajudėjome patys paskutiniai. Už kelių dešimčių kilometrų mūsų laukė išsvajotoji degalinė, o už jos – dar kelios dešimtys kilometrų iki finišo. Dar dienos pradžioje, kur įmanoma, stengiausi važiuoti tik galiniais varomais ratais ir taip taupyti degalus, nes atsargų neturėjau. Tačiau artėjant link degalinės tapo aišku, kad degalų man veikiausiai vis tiek nepakaks.
Tačiau mintis apie besibaigiančius degalus nutraukė ta pati brasta su Remygos kuoliuku, kurią į priekį važiuodami įveikėme dar šviesoje. Dabar jau buvo visiškai sutemę ir brastą reikėjo įveikti priešingai. Maža to, purve dar prieš brastos pradžią įklimpo vienas kolega, tad nuo galvos iki kojų išsipurvinau bandydamas su kitais komandos nariais jį iš klampaus dumblo išstumti. Keturratis „sėdo“ taip giliai, kad galiausiai buvo ištrauktas tik panaudojant „gervės“ mechanizmą.
Atėjo metas kirsti klastingąją Remygos brastą. Stebėdamas priekyje važiuojantį kolegą ir pasidaręs sau erdvės, daviau „anglių“ ir mikliai yriausi per purvo vonias. Pamačiau, kad kolegos keturratis įstrigo, todėl pasukau kairiau ir, kaip vėliau paaiškėjo, važiavau pačiu gilaus griovio pakraščiu. Kitame krante pamatęs laukiančius ir jau brastą kirtusius kolegas norėjau sukti link jų, bet paskutinę akimirką supratau, kad keturratis artėja link kelių metrų gylio vandens griovio.
Sustojau pačiu laiku. Mano „CFORCE 450” modelis pavojingai pasviro link griovio. Įsijungiau atbulinę pavarą ir lėtai grįžau į trajektoriją. Tik tuomet supratau, kad važiavau visiškai ne ta brastos dalimi – visiškai priešinga tai, kuria važiavau, kai judėjome į priekį. Galiausiai žibintais apsišviečiau tas žoles, kurių laikiausi važiuodamas pirmą kartą. Pagaliau pasiekiau krantą. Visas purvinas, gerokai sušlapęs, bet labai patenkintas. Buvo sudėtinga, bet labai smagu.
Teliko sulaukti komandos draugų, vis dar važiuojančių per brastą ar laukiančių kitame krante. SSV į krantą vėl išlipo su gedimu. Na, gedimu to nepavadinsi, tačiau nusimontavo padanga. Jau buvo vėlu, iki degalinės dar N kilometrų, o mes vėl stovime. Padanga buvo montuojama greituoju būdu – su benzinu ir ugnimi.
Tai senas, geras ir patikrintas triukas, tačiau šįkart padangą montavęs Adomas Gančierius šiek tiek neapskaičiavo benzino kiekio ir liepsnojantys degalai užtiško jam ant veido. Jau galvojau, kad Adomui teks galvą kišti į purvą ir gesinti degančius veido bruožus. Tačiau viskas pasibaigė laimingai. Keletas nežymių nudegimų ir nusvilę antakiai. Pamokantis momentas, bet galutinis rezultatas pasiektas. SSV tam kartui vėl važiuoja. Tęsiame kelionę.
Svylančio purvo kvapas ir keturračių aušinimas po kriokliu
Likusi kelionės dalis iki degalinės mus vėl vedė per klampias purvų atkarpas, tačiau didelių brastų nebebuvo. Dėl šios priežasties išryškėjo nauja problema – purvu užsiklijavo aušinimo radiatoriai ir daugelio grupės narių keturračiai pradėjo kaisti. Tą pajutome tiesiog iš kepančio purvo kvapo. Taigi, dar nebuvome pasiekę degalinės, tačiau jau ėmėme kas keletą kilometrų stoti ir aušinti savo techniką.
Ir tuomet tarsi perkūnas iš giedro dangaus mūsų kelyje pasimaišė upė. Komandos vedlys Adomas pastebėjo krioklį ir čia pat pabandė patikrinti, koks gylis yra žemupyje. Brydkelnėmis apsirengę kolegos taip pat ėmė tikrinti, kurgi tas dugnas, ir netrukus supratome, kad čia yra būtent ta vieta, kur galima ataušinti keturračius.
Nieko nelaukdamas, aš savo keturratį įvairavau į upę. Temperatūros padalos prietaisų skydelyje krito tiesiog akyse. Mintyse pamaniau – kaip Vytautas girdė savo žirgus Juodojoje jūroje, taip ir mes dabar savo plieninius žirgus nuginėme atsigaivinti į ledinį vandenį.
Tam kartui situacija gerokai pagerėjo ir nemažai kilometrų galėjome nuvažiuoti nebekaisdami. Tačiau upės vanduo tik fiziškai ataušino mūsų keturračius – radiatoriai taip ir liko užklijuoti dumblu, kuris po kurio laiko ir vėl ėmė džiūti. Keturračiai vėl kaito.
Kuo tolyn, tuo problemų daugėjo. Keturračiai ėmė stoti dėl besibaigiančio benzino. Sustojus nors vienam nariui stodavo ir visa grupė. Vieni su kitais dalijosi degalais, mat iki degalinės dar reikėjo važiuoti keliolika kilometrų. Galiausiai degalai baigėsi ir man. Laimei, kad ne brastoje, o tiesiog žvyrkelyje. Pagalbos ranką ištiesė vienas kolega, įlašindamas gerus tris litrus į mano „CFORCE 450“ degalų baką.
Dėl dažnų stoviniavimų aušinant keturračius ir pildant degalus sugaišome nemažai laiko. Netrukus pastebėjau, kad ir SSV bagis jau važiuoja nebe pats, bet yra tempiamas kito kolegos. Dėl to mūsų važiavimas gerokai sulėtėjo, tačiau palikti bendražygio viduryje niekur neturėjome teisės. Reikėjo pasiekti bent jau degalinę.
Ačiū Rimtautui, kad nors degalų pardavė
Išvažiavę iš žvyrkelio į plentą pasiekėme Pašvenčio kaime esančią „Sauridos“ degalinę. Prisipylęs degalų į baką pamaniau, kad būtų gerai išgerti šiltos kavos. Deja, bet kavos aparatas buvo išjungtas. Abejoju, ar jis buvo sugedęs, ar pasibaigę kavos pupelių resursai. Veikiausiai išjungtas todėl, kad rimtai nusiteikusiam pardavėjui Rimtautui nusibodo valyti turo dalyvių į degalinę su batais atneštą purvą.
Ok, pagalvojau, jei nėra kavos, tai išgerčiau nors energinio gėrimo. Tačiau degalinė ir toliau buvo nusiteikusi gadinti gerą nuotaiką – energinio gėrimo kaina lentynoje ir nuskaičius kodą kasoje skyrėsi, o Rimtautas nebeturėjo grąžos net iš 20 eurų kupiūros. Palikau skardinę ant prekystalio ir išėjau.
Suprantu, kad purvinų klientų niekas nelaukia, bet kartu visi žygio dalyviai nupirko daugiau nei pusantros tonos degalų, tad kavos aparatas galėjo veikti bent jau iš pagarbos klientui. Grindis išsiplauti po mūsų vizito ne taip jau ir sunku.
Prakeikę degalinę ir pasidžiaugę, kad bent jau degalų čiaupo pardavėjas mums neužsuko, pajudame toliau. Tiesa, degalinėje paliekame sužeistą karį – jau nebepavažiuojantį SSV motobagį.
Likusiai atkarpai iki finišo įveikti mums prireikia dar kelių valandų, mat niekaip nepavyksta važiuoti be sustojimų. Keturračiai vėl kaista, verda. Nepadeda nei didesnis greitis, nei vėjas, nei mažos balos.
Slenkame lėtai, tačiau galiausiai pasiekiame kelio ženklą, skelbiantį apie Eržvilko gyvenvietės pradžią. Finišas už kelių šimtų metrų.
Nuo keturračių nulipame 23-ią valandą, o tai reiškia, kad beveik 200 kilometrų maršrutą įveikti mums prireikė net 13 valandų.
Kaip išbandęs jau du turus ir du skirtingus keturračius, galiu teigti, kad kuo toliau, tuo labiau ši pramoga įtraukia. Ir ne taip svarbu, kokio galingumo keturratį vairuoju.
Svarbiausia noras, užsispyrimas, komandinis darbas ir gera nuotaika. Net tada, kai esi nuo galvos iki kojų purvinas ir ilsiesi ant užkaitusio keturračio kažkur miškų apsuptyje.
