„Kelionė iš Zagoros į Ichtą per visą varžybų laiką buvo viena neramiausių. Vos įvažiavom į Sacharos dykumą, iškart prasidėjo nesklandumai. Navigacija rodo važiuoti tiesiai, o prieš save matai du kartus už visureigį didesnę kopą, rodos, net užsilenkusią į tave. Ruožas buvo viso labo tik 60 kilometrų, o mes jame užstrigome vienuolikai valandų, – pasakoja „Geros dovanos“ Lenkijos padalinio generalinis direktorius Ernestas Vasiliauskas. – Norint išsikapstyti abu automobiliai turi laikytis drauge, bet irnegali važiuoti vienas paskui kitą – pakeliami tokie dulkių debesys, kad važiuojantys gale išvis nieko nebemato.“
O 19 metų senumo „Mercedes-Benz E300d“ Bisau Gvinėją užsibrėžęs pasiekti įmonės „Abacus architects“ vadovas Darius Čaplinskas šypsosi: „Vienintelis geras dalykas yra tai, kad pagaliau sužinojome, kiek reikia žmonių, kad smėlyje užsikasęs mersedesas vėl leistųsi į kelią. Viso labo tik 6 suaugusių vyrų, 5 vietos vaikų ir vieno fotografo, kuris viską fiksuoja.“ Komandos atstovas atvirauja, kad teko ir smėlį kasti, ir akmenis rinkti, kad sukurtų tvirtą pagrindą išvažiuoti, ir tiltus statyti. Visgi šiai komandai pasisekė šiek tiek labiau – 70 kilometrų atstumą ji įveikė per devynias valandas.
„Geros dovanos“ komandos nariai atkreipa dėmesį – leidžiantis gilyn į Afriką, pinigai praranda vertę. „Svarbiausia tai, kokių daiktų turi ir ką gali išmainyti. Zagoroje už alų gavome tiek sidabrinių papuošalų, kad dėl lauktuvių savo antrosioms pusėms nebesijaudiname“, – telefonu pasakojo E. Vasiliauskas. – Turiu pakabuką, vadinamąjį armijos žetoną, kuriame išgraviruotas vardas, pavardė ir kita asmeninė informacija, už jį man siūlė kelis šimtus dirhamų. O rankinis laikrodis, kad ir kur nuvažiuojame, sukelia ypatingą susidomėjimą – vienas prekiautojas leido rinktis kokį tik noriu kilimą ir šalikus. Visgi kol kas jo į nieką neiškeičiau.“
Ralio dalyviai tikina, kad Maroko žmonės ypač svetingi. Net tuomet, kai „Geros dovanos“ ekipažai užstrigo smėlynuose ir miestą pasiekė tik 3 valandą nakties, jie buvo priimti į vietos restoraną ir sočiai pavalgydinti. „Naktį miestas tuščias, viskas uždaryta, o mes tiek valandų keliavę ir beprotiškai išalkę. Iš kažkur išdygo vaikas, kai paklausėm, kur galėtume užkąsti, nuvedė į vietos restoraną ir pažadino jo šeimininką. Jis iškart puolė kepti vištienos šašlykų, skrudinti bulvyčių, prigamino salotų. Be viso to, pavaišino desertu ir gėrimais, o mums, keturiems žmonėms, visa tai kainavo vos 40 eurų“, – įspūdžiais dalijosi Lietuvos atstovai.
Budapešto–Bamako ralis, sausio 25 d. startavęs Vengrijoje, vasario 9 d. finišuos Bisau Gvinėjoje. Organizatoriams ypač svarbus labdaros aspektas, tad, be būtiniausių daiktų, varžybų mašinomis gabenama ir parama. Lietuviški „Geros dovanos“ ekipažai Afrikos mokykloms veža sporto inventorių ir kanceliarinių priemonių rinkinius.