Pateikiame „Abacus“ komandos, sudarytos iš dviejų architektų Dariaus Čaplinsko ir Vaidoto Gelžinio, įrašą apie paskutinę Budapeštas-Bamakas ralio dieną:
Paskutinė ralio diena. Ryte keliamės ir važiuojame į Gvinėjos-Bisau sostinę Bisau. Pakeliui pravažiuojame keletą miestelių. Po praleisto laiko Afrikoje visi jie atrodo vienodi, tiesa, Gvinėjoje-Bisau jie modernesni, jaučiasi Portugalijos įtaka. Prieš įvažiuojant į sostinę yra įrengtas patikros postas, panašus į muitinę. Čia visos mūsų mašinos sustabdomos.
„Abacus“ komandos nuotr./Paskutinės ralio Budapeštas-Bamakas dienos |
Dar Budapešte dieną prieš startą, organizatoriai pranešė, kad situacija dėl įvažiavimo į Gvineją-Bisau pasikeitė. Aukštas pareigas einantis pareigūnas, kuris padėjo organizuoti vizas, įvažiavimą į šalį, finišą ir t.t. buvo nušalintas iš posto. Ką tai reiškia, niekas nežino, bet kadangi trečdalis dalyvių planuoja savo automobilius parduoti po finišo, organizatoriai pataria pasidaryti mašinos dokumentų spalvotas kopijas ir įvažiuojant į šalį, jas duoti vietoj originalo. Mums viešbutyje pavyko pasidaryti visai padorią spalvotą laminuotą kopiją.
Taigi, prie įvažiavimo į Bisau pakartotinai patikrina mūsų pasus, tenka užpildyti imigracijos kortelę ir atiduoti „Merso“ dokumentus. Bandome prakišti mūsų dar Budapešte pasidaryta kopiją. Tačiau yra viena bėda, ant LT automobilio registracijos liudijimo yra apsauginė holograminė juostelė. Ji aiškiai išduoda, kad mūsų kišami „Merso“ dokumentai yra kopija. Tai įsiutina pareigūnus. Aplinkui tvyro sumaištis, tarp dalyvių radijo ryšiu pasklinda informacija, kad visgi reikia duoti originalius dokumentus, kuriuos mums grąžins vėliau. Žodis VĖLIAU Afrikoje labai neramina, tačiau pasirinkimo neliko.
„Abacus“ komandos nuotr./Paskutinės ralio Budapeštas-Bamakas dienos |
Mieste vyksta kasmetinis karnavalas ir ralio finišas yra viena iš pagrindinių programos vinių. Taigi, juodukė vardu „miss“ prisistato esanti iš vietinio organizacinio komiteto ir padalina visiems vienodus geltonus marškinėlius su ralio ir kažkokios vietinės kompanijos atributika.
Maždaug per valandą suformuojama automobilių kolona, kuri pajuda link pagrindinio įvažiavimo į miestą. Čia, priekyje, važiuoja vilkikas su platforma pilna garso aparatūros ir šokančių juodukų. Pasiekiame finišą. Apima keistas jausmas, kad viskas pavyko. Kadangi dieną prieš tai pasiekė informacija, kad šiemet automobilių pirkime dalyvaus vyriausybės atstovai ir visi automobiliai turi būti suvaryti į stadioną, skubame įsikurti. Senamiestyje randame nutriušusį viešbutį už priimtiną kainą (čia viešbučio kainos nieko nenusileidžia Europos sostinių kainom, tik ženkliai skiriasi kokybė). Abiems komandos nariams viešbutis ir jo aplinka kažkodėl labai primena Kubą.
„Abacus“ komandos nuotr./Paskutinės ralio Budapeštas-Bamakas dienos |
Išsikrovus daiktus, važiuojame atgal į finišo vieta ieškoti kitų dalyvių ir kartu vykti į stadioną. Visur pilna kariškių ir policijos. Pastatome „Mersą“ ir einame dairytis informacijos. Nieko doro nesuradę, grįžtame prie „Merso“ ir randame ji jau plaunamą, bei aplipusi „galimų“ pirkėjų. Nusprendę, kad automobilis nuplautas atrodys geriau, sutariame dėl plovimo kainos. Aplink besisukiojantis kariškis mūsų plovėją veja šalin, o mums liepia važiuoti į stadioną. Mes jo paliepimą ignoruojame ir laukiame, kol bus baigtas plauti „Mersas“. Po 15 min. grįžęs pareigūnas, pamatęs, kad „Mersas“ dar blizginamas, praradęs kantrybę grubiai išspardo plovėjo kibirus ir dar gerokai pavaišina jį paties skuduru, o mums liepia per kelias minutes susipakuoti ir nykti iš čia. Vaizdelis iš karto primena kur mes esame ir, kad geriausiai čia nesisklaidyti ir nebandyti savo laimės.
Tačiau mums dar reikia išsikeisti pinigų. Apvažiavę kvartalą sustojame šalia banko. Prie banko budintis apsauginis iškarto sukviečia valiutos keitėjus, nes bankas „nedirba“. Derantis dėl kurso mus pastebi iš kažkur išdygęs tas pats kariškis. Jis baisiai susinervina dėl mūsų nepaklusnumo, bet kažkaip pavyksta jam išaiškinti, kad mes pasikeitę pinigus iškarto dingsime iš miesto.
„Abacus“ komandos nuotr./Paskutinės ralio Budapeštas-Bamakas dienos |
Tai ir padarome. Bandome rasti stadioną. Randame juos net du, bet visi tušti ir užrakinti. Vėl grįžtame prie finišo vietos. Čia mūsų jau laukia kariūnai ir policija. Paaiškiname kad nerandam kur reikia tą automobilį nuvaryti. Pasirodo, kad vieta pasikeitusi. Visus automobilius varo į prie oro uosto į karinių oro pajėgų bazę. Į mūsų „Mersą“ įsėda kažin koks policininkas ar karys (čia jie turi keturias skirtingas policijas) ir rodo mums kelią į bazę. Pakeliui sutinkame ir daugiau tokių „nelaimėlių“ – pas visus automobilyje sėdi po pareigūną, arba jie lydimi policijos palydos. Iš viso miesto surinkinėjami ralio dalyvių automobiliai, ir tų kurie nori juos parduoti ir tų kurie apie pardavimą negalvoja.
Bazėje paliekame „Mersą“ ir su kitais ralistais autobusiuku mus išvežioja po viešbučius, pažadėjus rytoj ryte 9 val. visus vėl surinkti ir nuvežti į bazę-turgų. Reikia tikėtis, kad taip ir bus. Nuotaika nėra pati geriausia, bet nenukabiname nosies ir einame ragauti vietinio alaus.
Vakare įvyksta ralio uždarymo vakarėlis ir apdovanojimai. Renginys nelabai vykęs, nes paskutinę minutę dėl karnavalo buvo perkeltas į kitą viešbutį.
„Abacus“ komandos nuotr./Paskutinės ralio Budapeštas-Bamakas dienos |
Po oficialios dalies einame į naktinį miestą. Čia prie mūsų priskrenta naujas „draugas“. Vienas iš Merso „pirkėjų“ Gauname įvairiausių pasiūlymų: nuvykti į karnavalą, merginų nakčiai, kurias tuoj pat parodo (merginos gal ir dailios, bet įtarimai dėl jų nešiojamų ligų kokteilis atvėsintų net didžiausius paleistuvius). Pasiūlymo pavyksta atsikratyti, bet naujojo „draugo“ – ne.
Pakeliui užsukame į barą, kur sėdi pažįstami slovėnai. Mūsų prielipa kaip šunytis sėdasi šalia. Mandagaus pasiūlymo jam nešdintis nesupranta. Po pusvalandžio mūsų kantrybė išsenka ir naujasis „draugas“ grubiai išvejamas. Pabaigę gėrimus einam į viešbutį. Kankina nuojauta, kad parduoti automobilį nebus taip paprasta, bet mes visada kažkaip išsisukame. Gal pavyks ir kitą dieną.