2016-ųjų Dakaro ralyje kaip reta gausiai dalyvavo lietuviai – lenktyniavo net trys lietuviški ekipažai.
B.Vanagas su Sebastianu Rozwadowskiu užėmė 26-ą vietą, A.Juknevičius su Mindaugu Slapšiu 27-ą, o V.Žala su Sauliumi Jurgelėnu lenktynių nebaigė.
Lietuvos atstovų atsakymus į klausimus žiūrėkite vaizdo transliacijos įraše arba skaitykite po video langu.
Visas šių metų Dakaro odisėjos naujienas rasite paspaudę čia.
– Ankstesniais metais Dakare net ir pridarius kelias valandas kainavusių klaidų, dar galėjai pretenduoti į dvidešimtuką. Šiemet, praradus 2-3 valandas, jau galima svajoti tik apie „Top 30“. Beno atsilikimas nuo lyderio šiemet yra mažesnis nei pernai, tačiau pozicija – žemesnė. Kaip čia yra, ar Dakaro dalyvių lygis yra pakilęs, o galbūt pats maratonas tapo lengvesnis ir todėl dalyviai daro mažiau klaidų?
Benediktas Vanagas (B.V.): Vienareikšmiškai pasakysiu, kad konkurencija padidėjusi. Dakare turime gerų vairuotojų, kurie padidino greitį. Mane nustebino ir technologinis lygis. Atėjęs „Peugeot“ sujaukė kortas, o ir kiti gamintojai gerokai pasistengė. Anksčiau priimdami sprendimą dėl automobilio būdavome ramūs mažiausiai keliems metams. Dabar ne. Be to, skyrėsi ir trasos.
Klasikinio ralio trasos priverčia važiuoti labai greitai. Todėl dalyviai padaro labai daug klaidų. O smėlynuose klaidos kitokios, jos techniškai tiek nekainuoja, bet irgi atima laiko. Taigi Dakaras mutuoja. Ir, panašu, kad mutuos, nes prisijungs Urugvajus, grįš Čilė. Taigi Dakaras taps dar kitoks.
– Ar lietuviai, nepriklausydami gamyklinėms komandoms, gali pretenduoti į „Top 10“?
B.V.: Šiais metais su šituo automobiliu į dešimtuką pakliūti nebuvo šansų. Į Top-15 – dar klausimas... Esame padarę klaidų, kurios mums kainavo 3,5 valandų. Jeigu jų nebūtume padarę, gal galėtume patekti. Greitis mūsų tikrai buvo labai geras. Bet visi yra labai stiprūs, atrodo, kad 25-tukas užimtas.
Į dešimtuką patekti tikrai nebuvo šansų, į dvidešimtuką patekti buvo realu ir Benediktui, ir man
Antanas Juknevičius (A.J.): Į dešimtuką patekti tikrai nebuvo šansų, į dvidešimtuką patekti buvo realu ir Benediktui, ir man. Mes esame paskaičiavę, kiek praradome ne dėl mūsų kaltės – dėl automobilio gedimų. Tada galėtume būti net 16-i. Bet skirtumai Dakare nėra dideli laiko prasme, anksčiau tai būdavo valandos, net dešimtys valandų, o dabar minutės. Dakaras greitėja, tobulėja. Kitais metais į 20-uką patekti bus dar sunkiau, bet nieko nepadarysi – reikės viską pradėti nuo pradžių.
– Antanai, kaip skiriasi šis Dakaras jums asmeniškai, lyginant su praėjusių metų maratonu?
A.J.: Komandos didžiulis šuolis atnešė daug džiaugsmų, bet ir papildomų rūpesčių. Turi išmokti susigyventi su automobiliu. Trūko žinių, mes jų įgijome, bandysime panaudoti kitais metais. Man tas Dakaras buvo lengviausias, nes aš miegodavau naktimis, ko nepavykdavo nė vienam Dakare. Tą dabar patyrė Vaidas. Tai yra žiauru. Tas skirtumas yra akivaizdus.
– Vaidotai, apie dalyvavimą Dakare pranešėte paskutinis. Nors prieš varžybas sakėte, kad viskam pasiruošti spėjote, tačiau pasiruošimą objektyviai turbūt įmanoma įvertinti tik dabar? Ko pritrūko, ką buvo galima padaryti dar rudenį, vardan sėkmingesnio finišo?
Vaidotas Žala (V.Ž.): Pagrindinis skirtumas, kad automobilį turi išbandyti analogiškom Dakarui sąlygom. Čia didžiulis karštis ir aukščiai. Tokių sąlygų Lietuvoje nerasi. Čia automobilis veikė puikiai, o ten, jau antrame greičio ruože, automobilis pradėjo gaudyti problemas, kurios susijusios su karščiu. Todėl dabar pagrindinis laikas bus skirtas testuoti automobilį adekvačiomis Dakarui sąlygomis. Bent panašiomis: 3,5 km aukštyje ir 40 laipsnių karštyje. Benediktas su Antanu turėjo automobilius, ruoštus būtent tokioms sąlygoms. O mes išbandėme savą jau dykumų ralyje, nes Lietuvos (ir Italijos, Lenkijos – red. past.) klimato negalima lyginti su Pietų Amerikos.
– Antanai, prieš dešimt metų lietuviai važiuodavo į Dakaro ralį pasiruošę kur kas prasčiau, nei dabar. Ar su tokiu pasiruošimu, koks buvo 2003-iaisiais, būtų įmanoma finišuoti šiandien?
A.J.: Nebeįmanoma, absoliučiai neįmanoma. Jei atvirai – tai, ką padarėme 2003 metais, ir tada nebuvo įmanoma. Bet mes tai padarėme. Tada tuo automobiliu išvažiavome iš Lietuvos į starto vietą Marselį. Mašinoje buvo atsarginės detalės – 400 kilogramų, asmeniniai daiktai, neturėjome mechanikų.
Jei atvirai, tai, ką padarėme 2003 metais, ir tada nebuvo įmanoma, bet mes tai padarėme
Kai nuvažiavome, visi mums sakė, kad neturime jokių šansų. Bet mes atvažiavome ir pasiekėme finišą. Dabar jau tikrai nebeįmanoma, nes laikas griežtai reglamentuotas, judėdamas lėtai neįsipaišytum į nustatytas normas.
V.Ž.: Mums tai pakišo koją, nes gal būtume turbiną sutvarkę, bet laiko neužteko.
A.J.: Visada buvo ta taisyklė, kad dalyvauji tol, kol spėji į kitos dienos startą. Mes esame 2003 metais finišavę, apsisukę ir vėl startavę. Nemiegoję, nevalgę, pasiskoliname kokių nors dalių, ką nors paviriname ir startuojame.
Dakare sunku tai, kai negali pasikeisti detalės, nes ji – už kelių šimtų kilometrų.
– Dakaras kasmet Lietuvoje yra sporto renginys Nr. 2 po krepšinio čempionato arba olimpinių žaidynių. Kuo tai paaiškinti? Juk buriuotojas, jeigu jis Australijoje vykstančiose varžybose užims 26-ą vietą, niekam nebus įdomus.
B.V.: Dakaras yra labai panašus į gyvenimą – jame yra nemažai iššūkių. Manau, kad, kai startavome pirmą kartą Dakare, pradėjome pasakoti istoriją. Kas gyvenime nutiks per 5 metus, Dakare nutiks per 2 savaites. Man Dakaras yra kaip brangakmenis, kuris turi daug briaunų. Dėl to Dakaras tapo populiariu.
Kas gyvenime nutiks per 5 metus, Dakare nutiks per 2 savaites. Man Dakaras yra kaip brangakmenis, kuris turi daug briaunų.
V.Ž.: Jeigu apie buriavimą būtų tiek daug informacijos, žmonės irgi už to užsikabintų.
A.J.: Pagalvok, ar teisingai sakai. Gal ten nebūtų tiek dramų. Tai yra pasaulinis fenomenas. Jis yra dar populiaresnis kitose valstybėse – kad ir Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Kinijoje. Tai yra masinė kultūra, jis visur yra populiarus. Tai yra realybės šou su dabartinėmis technologijomis. Dakare yra labai daug dramų. Tai – nesurežisuota istorija. Tai nėra tik dėl automobilių sportas. Tai – nesurežisuotas tikras gyvenimas su savo ašaromis, savo džiaugsmais. Ir džiugu, kad jis neaplenkė krepšinio, dar yra kur tobulėti.
– Automobiliai Dakare neretai būna apgadinami. Ar yra kokia techninė komisija, kuri sprendžia, ar vakare apdaužytas į bivaką grįžęs ir per naktį „prikeltas“ automobilis gali startuoti naujame greičio ruože?
B.V.: Techninė komisija būna, ji daugiausia gauna informaciją apie didesnius gedimus ir tada tikrina. Svarbiausia, kad automobilio rėminė konstrukcija nebūtų pažeista, taip yra dėl saugumo. Taip pat automobilis turi būti ir techniškai tvarkingas – su visais stiklais, veidrodėliais, išoriškai tvarkingas. Mums dėl to šiemet nekilo sunkumų.
– Peržvelgus visas Dakaro naujienas, susidarė įspūdis, kad didžiausia dviejų lietuvių ekipažų problema – gendantis vairo stiprintuvas, o trečio – turbina. Kodėl būtent šios detalės? Ar kažką praleidote ruošdamiesi, ar ta automobilio dalis prasčiau sutverta, o gal tai lemia kokios nors vairavimo ypatybės?
B.V.: Kalbant apie „Toyotą”, vairo stiprintuvas yra daugelį metų tobulinamas agregatas. Vistik jis gauna didelę apkrovą, aptarnauja dvi sistemas: hidraulines kojas (naudojamas keičiant ratą ar remontuojantis) ir vairą. Valandų kiekis, kiek dirba agregatas, yra didelis. Mūsų atveju buvo sugedęs vairo mechanizmas, kuris buvo pakeistas vos prieš vieną dieną. Jis nėra tiek ištobulintas, kad atlaikytų Dakarą. Mes keitėme ir pusašį, ir Antanas keitėsi, „Peugeot“ ir MINI keitėsi. Kai kurie agregatai gauna tikrai labai dideles apkrovas. Net sunku nupasakoti, kokius išbandymus jie patiria. Tai yra blogiausia trasa, kokia gali būti mūsų planetoje. Ir tu turi važiuoti labai greitai, siekti rezultato.
A.J.: Tas mazgas yra pakankamai silpnas mūsų modeliuose. Man teko su „Overdraivo“ (automobilių tobulinimo įmonė – red. past.) atstovais šnekėti, jis nebevystomas antri metai, nes mūsų turimas modelis yra praeitis. Visi vystymai ir tobulinimai skiriami naujam modeliui, o ne šitam, antros kartos. Turėtume arba daryti išvadas, arba patys vystyti, arba keisti, tarkime, kas dvi dienas vairo stiprintuvą. O tai kainuoja nemažai pinigų ir laiko.
V.Ž.: Aš galiu pasidžiaugti, kad Darius „Seate“ yra atskyręs vairo stiprintuvą nuo hidraulinių kojų. Tas sistemas atskyrus, problemą galima išspręsti. Todėl tokių problemų neturėjome. O, kalbant apie turbiną, mūsų pagrindinis priešas buvo karštis. Todėl karštyje ji ir ėmė „eiti šaibom“. Šiandien dar Darius negali tiksliai pasakyti, kur yra tos problemos. Bet dar turime metus laiko joms nustatyti.
– Turbūt nemeluosiu sakydamas, kad jau pagalvojote apie 2017-ųjų Dakarą. Kokios pirmos mintys buvo, ką reikėtų daryti kitaip? Kokie pokyčiai komandose, technikoje?
B.V.: Dabar vaizdas susidrumstęs. Visada yra klausimas, kokią poziciją nori užimti. Egzistuoja principai, kurių nepergudrausi. Tavo pasiruošimas, tavo komandos greitis, tavo resursai. Dakaras greitės, technologiškai stiprės. Daugiau klaustukų negu atsakymų, galvojant apie 2017 metus. Reikės pagalvoti, kokia turėtų būti strategija ir koncepcija. Galima suprasti (kad galvojama apie kitą automobilį – red. past.). Keturis kartus jau buvome didelėj investicinėj fazėj. Tikrai laukia nemažas darbas. Klausimų yra daugiau nei atsakymų.
V.Ž.: Beveik tikras, kad važiuosime su tuo pačiu automobiliu. Nepasiduosime. Tikslas – atvaryti Lietuvoje surinktą mašiną į finišą. Laukia daug namų darbų. Teks ieškoti vietų, kur būtų į Dakarą panašios sąlygos. Mes į Top5 nepretenduojame, tad kyla ir mažiau filosofinių klausimų.
A.J.: Apie kitą automobilį negalvoju. Reikia susipažinti su šituo, išmokti niuansus. Žiūrėsime, kas gausis.
Mes nuskridome nuo kelio. Automobiilis liko gulėti ant šono. Galima tai pavadinti ir stogu.
– Benediktai, ar galite nupasakoti incidentą su karve, buvo ten „stogas“ ar ne?
B.V.: Žinoma, galiu. Iš tiesų tą dieną turėjome tris karves. Viena mums netrukdė, bėgo tiesiog šalia kelio. Kita kirto kelią. Ji nufotografuota vienos naujienų agentūros. Žodžiu, tikras užkarvėjimas. O trečia karvė pasidodė, kai buvome jau netoli prieš mus važiavusio ekipažo. Kai važiuoji dulkėse ir ribotas matomumas, susidūrimas su tokiu gyvūnu gali baigtis pražūtingai. To tikrai nesinorėjo. Mes nuskridome nuo kelio. Automobiilis liko gulėti ant šono. Galima tai pavadinti ir stogu. Sustojęs T2 klasės lyderis timptelėjo trosu ir mus atvertė. Po to buvo virtinė visų kitų dalykų, tokia buvo pirmoji tikro Dakaro diena.
– Vaidotai, kodėl neįmanoma buvo pabaigti greičio ruožo be turbinos?
V.Ž.: Pasakysiu taip – mes bandėme. Kai turbina nusprogo, pamatėme dūmus, supratome, kad tepalas pateko į sistemą. Atjungėme vamzdelį, tikėjomės nuo kalno bent nusileisti. Nes buvome pakilę, tai nuokalne judėdami dar šiek tiek važiavome, o tada jau sustojome. Be turbinos su tokiu varikliu tikrai nepavažiuosi. Jeigu būtų kieta danga, gal dar būtų įmanoma, bet per smėlį tikrai ne.
– Antanai, Benediktai, gal surengsite jūsų dviejų lenktynes Gariūnuose?
B.V.: Klaidinga priešinti Lietuvos atstovus. Visi turėtų džiaugtis rezultatais, o ne vienaip ar kitaip mus kiršinti. Kraujo skonis yra smagus, bet su tokiu požiūriu toli nenukeliausi.
A.J.: Tai yra daugiau sukurta, kažkam reikia tos rubrikos (kriminalų). Tarp mūsų yra konkurencija, Vaidas susitvarkys mašiną, ir bus gal dar daugiau to stumdymosi. Bet reikia pasidžiaugti už visus. Aš noriu palinkėti visiems gerbti ir džiaugtis, kad iš tokios nedidelės šalies važiuoja trys ekipažai, gal ateityje bus keturi ar penki. Faktas, kad mes norime geriausio rezultato. Mes visi ambicingi.
– Kas Dakare miega daugiau – mechanikai, žurnalistai ar lenktynininkai?
A.J.: Niekas nemiega. Mechanikams Dakare šiemet buvo labai žiauru. Žiauriausi Dakarai būdavo tada, kai mašina gesdavo nuolat, reikėdavo mechanikams dirbti visą naktį. Šiemet organizatoriai padarė tokių negerų logistinių sprendimų, dėl kurių sulaukta daug priekaištų. Reikėdavo nuvažiuoti tūkstantį kilometrų nuo vieno bivako iki kito. Tūkstantį kilometrų per dieną jau su lengvuoju automobiliu sunku, o čia reikia važiuoti sunkvežimiu kalnų serpantinais, tai yra labai sunku. O juk reikia išvažiuoti, kad laiku pasiektum tikslą.
V.Ž.: Visi ten nemiegojo, mechanikai naktį dirba, dieną važiuoja į bivaką, žurnalistai irgi stebi situaciją.
A.J.: Informacijos poreikis didžiulis, žurnalistams reikalavimai labai dideli. Ir nufilmuoti, nufotografuoti, parašyti, sumontuoti, rasti, kur išsiųsti. Tikrai gerbiame jų darbą, jiems nėra lengva.
Paskutinis klausimas visiems: kokie lenktynių 2016-aisiais planai, kur dalyvausite?
B.V. Dar svarstome. Rungtyniauju ne tik ralio maratonuose, bet ir klasikiniame ralyje, žiedinėse lenktynėse. Turime keletą alternatyvų, jos gana brangios. Todėl dar svarstome pasiūlymus.
V.Ž. Galvoju, kad Lietuvos ralio čempionate važiuosime didelę dalį etapų. Kartais fiziškai visų neišeina aprėpti. Taigi klasikinis ralis labai pravartus, sukaupti įgūdžiai labai gelbėja ir Dakaro maratone.
A.J. Mes pasvarstėme, kad būtų neblogai du tris etapus pravažiuoti Lietuvos ralio čempionate, kad išlaikytume formą. Bet mane labiau domina ralio maratonai, todėl šiais metais planuoju dalyvauti maratone Maskva – Pekinas, kurios savo mastais pranoks ir Dakarą. Būtų labai geras komandos patikrinimas vasaros viduryje.
