Geriausias būdas laimėti kovą – išvengti jos, – sako Rytų kovos meistrai. Ta pati taisyklė tinka vairavimui – tikrai būsi „kiečiausias“, jei sugebėsi išvengti susidūrimo. Žinoma, būna atvejų, kai „pabėgti“ nuo smūgio – beveik neįmanoma.
Kiekvienas, tegul ir tik techninis autoįvykis – tai galybė rūpesčių, popierizmo ir dar sugadinta nuotaika. O ką jau kalbėti apie akimirksniu susiformuojančias transporto spūstis.
Todėl neveltui sakoma „duok durniui kelią“. Štai penkios tokių pavojingų vairuotojų grupės.
1. „Nieko nematau“
Šios grupės atstovai – išsiblaškę, susimąstę ir kitaip įsijautę į savo vidinį pasaulį, todėl nematantys aplinkos.
Sunku pasakyti, ar jų savisaugos instinktas apmiręs, ar vairavimo mokykla o gal net pats gyvenimas neparengė tinkamų pamokų.
Jie tikrai nemano, kad reikėtų kas 10-20 sekundžių pažvelgti į galinio vaizdo veidrodėlį. Tokio žmogaus manymu, situacija gale, šone ir priekyje keičiasi pernelyg greitai, tad neverta bandyti iškart viską sužiūrėti.
Šios grupės vairuotojai mėgsta daryti nesąmones – staiga persirikiuoti į užimtą juostą arba užimti iškart dvi juostas. Kartais tokie vairuotojai staiga startuoja iš šalikelės ir ramia sąžine įsilieja į greitkelį, nerodydami posūkio. Taip pat sėkmingai jie gali per „plytą“ įvažiuoti į vienos krypties eismo gatvę.
Norint išvengti susitikimų su tokiais gudročiais, reikia nuolat skenuoti aplinką. Tik tokiu būdu galite išvengti susidūrimo su „medituotoju“.
2. „Prielipas“
Turbūt visiems teko tokių sutikti. Atrodytų, kelias tuščias, rinkis bet kurią laisvą greitkelio ar aplinkkelio eismo juostą ir ramiai važiuok. Bet ne visiems taip atrodo. Kai kurie eismo dalyviai mėgsta prisigretinti – dažniausiai iš galo. Tarsi norėtų išnaudoti aerodinaminį tunelį.
Jei sulėtinsite tempą ar spustelsite gazo pedalą, „prielipas“ padarys tą patį.
Toks tipas, važiuodamas 80 km/val., galvoja, kad vieno automobilio korpuso atstumo tarp transporto priemonių pakanka. Netgi naktį.
Vienintelis būdas išvengti tokio „prielipo“ – pasitraukti jam iš kelio. Antraip neišvengsite avarijos, vadinamos „traukinuku“. Juk nereikia ir vairavimo mokyklos, kad suprastum, jog, norint sureaguoti į priešaky pasikeitusią situaciją, reikia laiko. Ir, be abejo, saugios distancijos.
3. „Mobilūs šumacheriai“
Šių vairuotojų logika labai paprasta: norint iš taško A nuvykti į tašką B, reikia nuolat visus lenkti, staigiai manevruojant tarp eilių. Tai – tarsi „dalykinio, išmanaus“ žmogaus stilius. Juokinga, bet realus tokio skubėjimo rezultatas yra apgailėtinas. Jei ir pavyktų sutaupyti laiko, tai kuro sąnaudos ir sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams, to tikrai neverti. Juk, lyg akis išdegęs važiuodamas nuo šviesoforo iki šviesoforo, niekur nenuskubėsi.
Tokių vairuotojų, nuolat lenkiančių iš kairės ir iš dešinės, o gal net laikančių save šumacheriais, išvengti neįmanoma. Nuo jų nepasislėpsite. Deja, tokie kietuoliai dar labiau sulėtina eismą, šokinėdami iš „greitos“ juostos į „dar greitesnę“.
4. Amžinai užsiėmęs, labai dirbantis
KET vienareikšmiškai draudžia vairuotojui naudotis mobiliuoju telefonu (be garsiakalbio ar laisvų rankų sistemos), esant užvestam varikliui. Tačiau šio reikalavimo laikosi tikrai ne visi.
Greitkeliuose tokius „plepius“ identifikuoti nesunku: jie tai pagreitėja, tai sulėtėja – priklausomai nuo pokalbio intensyvumo. Tai parodo, į ką sutelktas tokio vairuotojo dėmesys.
Žinoma, tokiems nuolat tvarkantiems reikalus vairuotojams yra ir kitų – legalių – pagundų. Juk visi kiti įtaisai – liečiami stacionarūs ekranai, GPS-ai, registratoriai – taip pat nukreipia dėmesį nuo pagrindinės vairuotojo funkcijos.
Kai kuriems nuolat norisi reguliuoti ekrano mastelį, ryškumą, nustatymus. Toks nuolat reguliuojantis savo išmanius įtaisus vairuotojas pamažu pavirsta pirmosios grupės atstovu „nieko nematau“.
5. Gatvių lenktynininkai
Pirmumą lemia ne kelio ženklai, o automobilio markė. Būtent tokia logika vadovaujasi šie kamikadzės.
Kartais sprinterį išduoda nefunkcionalus (tik dėl vaizdo) spoileris ar net sportiškos išvaizdos lengvo lydinio ratlankiai. Arba šalia sėdinti gumą čiaumojanti gražuolė. Visa tai yra dirgikliai, paverčiantys hormonų audrų (arba amžiaus vidurio krizės) kamuojamą individą „greitu ir įsiutusiu“.
Jei šalia atsiranda kitas toks pats „greituolis“, prasideda gatvių lenktynės.
Šie vairuotojai negali važiuoti ne pirmi. Todėl, vos užsidegus žaliam šviesoforo signalui, spaudžia akceleratorių iki dugno. Jei šalia atsiranda kitas toks pats „greituolis“, prasideda gatvių lenktynės. Kartais jos baigiasi nekontroliuojamu slydimu ir nugriautomis autobusų stotelėmis.
Kai kuriais atvejais tokie lenktynininkai kelyje pasitaikiusią kliūtį ima lenkti panašiai, kaip 3-iame punkte apibūdinti šumacheriai – per šalikelę, dviračių taku ir t.t.
Tokiems tikrai reikia duoti kelią ir pranešti policijai.
