Iš viso akcijoje „MANE VEŽA!” dalyvavo per 150 dalyvių. 60 iš jų susiriko bendram važiavimui Vilniuje; Kauno ir Klaipėdos dalyviai taip pat susibūrė „prasukti ratuką“ kartu, o ten, kur nesusirinko grupės – ekipažai keliaudavo po vieną ar du. Bet tai netrukdė kartu džiaugtis ir drauge patirti motociklo teikiamus pojūčius.
Tai – Motociklininke.lt iniciatyva, kurią Aldona Juozaitytė-Pieva įgyvendino kartu su Lietuvos Aklųjų ir Silpnaregių Sąjunga (LASS).
Tokia akcija – pirmoji Europoje?
Ramunė Balčikonienė, LASS Pirmininko pirmoji pavaduotoja teigia: „Ne pirmus metus organizuojame projektus, renginius, stovyklas ar keliones regėjimo neįgaliesiems. Todėl neišvengiamai pastebime, kad taip visur akcentuojama neįgaliųjų integracija negali vykti kažkaip „techniškai“ – paėmiau neregį, „padėjau“ į kokį nors renginį, ir viskas – bum! Integracija įvyko. Deja, taip nėra, nors dažnai taip mąstoma. Dviejų pasaulių susitikimas – ilgas procesas, nelengvas abiems pusėms – tiek neregiams, tiek visuomenei. Neregiams vis dar saugiau savoje, uždaroje ir pažįstamoje aplinkoje.
Ir tik tokios akcijos, kur neregys ir sveikasis tampa viena komanda, pasikalba, susipažįsta, daugiau ar mažiau atsiveria vienas kitam, yra tikras, gyvas žingsnis integracijos link. „MANE VEŽA!“ – būtent toks projektas. Esame labai dėkingi šia idėja pasidalinusiai motociklininkei Aldonai ir visiems Lietuvos motociklininkams, kurie dovanojo neregiams ir silpnaregiams neįkainojamą patirtį. Sklando gandai, kad tokia akcija – pirmoji Europoje. Norisi tikėti, kad taip ir yra, ir kad tai – dar ne paskutinis projektas, kuriame susitinka motociklininkai ir neregiai.“
Pakeitė požiūrį į motociklininkus
Akcijoje Vilniuje dalyvių ekipažus lydėjo Lietuvos Policijos motociklininkų patruliai bei automobilis. Lietuvos kelių policijos tarnybos specialios paskirties skyriaus Vyriausias tyrėjas Jonas Davidonis sako: „Dalyvaujame, nes palaikome, skatiname neįgaliųjų integraciją, gražias socialines iniciatyvas, esame už lygybę, eismo dalyvių saugią ir atsakingą draugystę. Siekiame mažinti atskirtį ir palaikome visas iniciatyvas siekiant suvienyti visuomenę – neatsižvelgiant į negalią ir t.t., visų galimybės saugiai dalyvauti eisme turi būti lygios.“
Dalyvė silpnaregė Jūratė Sarokienė dalinasi įspūdžais: „Man 48-eris, nors netekau dalies regos prieš trejus metus, gyvenime niekada nevažiavau motociklu. Labai bijojau motociklų – atrodė, kad jie it išprotėję laksto. Gavusi informaciją apie akciją „Mane veža“ ir apsidžiaugiau, ir išsigandau, bet labai laukiau. Tai – iššūkis mano gyvenime, pakeitęs požiūrį į motociklininkus – jie rūpestingi, supratingi, kantrūs, atsidavę savo aistrai – motociklams. Mano vairuotojas Mindaugas Rimidis, aiškindamas „prijaukino“ prie to, ko bijojau ir tikrai sugebėjau atsipalaiduoti, pajutau emocijų pliūpsnį. Nerealu lėkti su vėjeliu! Mano pačios nuostabai, jau noriu vėl važiuoti, lėkti, išsirėkti! Tikiuosi taip ir bus. Myliu aš jus, motociklininkai! Baimę nugalėjo noras ir fantastiškas jausmas.“
Tik vienas atsakymas
Pasak iniciatyvos autorės Aldonos Juozaitytės-Pievos, „dar prieš renginį sulaukiau ne tik padrąsinimų ar nuostabos žvilgsnių, bet ir klausimo „kam tau to reikia? Kam tos nerimastingos naktys?“ Nustebau, nes atsakymas čia gali būti tik vienas: o kaip gali nereikėti, jeigu galiu dalintis? Ir nors, žinoma, surikiuoti 150 dalyvių – yra ką veikti, tačiau ne apie tai turėtų eiti kalba. Gera dalintis pojūčiu, kurį man suteikia motociklizmas. Mano aistra nepaliauja būti ir mano svajone – man pasisekė, kad galiu ją gyventi ir dalelę jos dovanoti tiems, kurie nori ragauti. Taip pat trokštu, kad „suporuotų“ motociklininko ir neregio/ silpnaregio ekipažų ryšys nenutrūktų ir jie pasivėžintų, bendrautų dažniau. Aišku, aš irgi noriu dovanų – ypatingų dalyvių įspūdžių“, – šypsosi motociklininkė.
