Į dolomitus patraukėme tiesiai iš Venecijos. Pagrindinis mano klausimas ilgą vairavimo patirtį turinčiam kolegai buvo „ar aš galiu ten važiuoti?“ Jis man atsakė, kad, jeigu jau pati automobiliu atvažiavau iš Vilniaus iki Venecijos, būtinai reikėtų „paragauti“ ir itališko vairavimo stiliaus.
Man kolega taip pat patarė, jeigu labai jau bijosiu vairuoti, prisispausti prie kokio autobuso – jie serpantinais nelaksto, o be to, apsaugo nuo priešpriešiais atvažiuojančių automobilių, kuriuos vairuojantys italai labai mėgsta kirsti kampus, tai yra bent vienu ratu išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą.
Tačiau dolomitų kelias Alpėse yra ne pagrindinis susisiekimo kelias tose apylinkėse, o tai reiškia, kad čia daugiausia važiuoja turistai, taip pat dviratininkai ar motociklai, o didelio greitkeliams ar magistralėms įprasto srauto čia nėra.
Pagrindinio dolomitų kelio ilgis – apie 100 kilometrų. Bendrakeleivė dar Venecijoje manęs paklausė: „Ar tikrai nori visą atstumą važiuot?“
O kas čia yra, pagalvojau, vos tik 100 kilometrų. Jeigu būčiau žinojusi, kas manęs laukia, būčiau apskritai gerai pagalvojusi, ar tikrai verta ten važiuoti.
Kai maždaug prieš pusantro mėnesio teko važiuoti serpantinais Juodkalnijoje, dažnai užsimerkdavau, mat labai bijau aukščio. Tačiau, kai pati sėdi prie vairo, užsimerkti – ne išeitis.
Galva svaigo ne tik nuo aukščio, bet ir nuo panoramos – juk važiavome dar snieguotomis kalnų viršūnėmis.
Mano nervai kelionę atlaikė, tačiau automobilis sustreikavo – prakiuro aušinimo sistema. Apie nelaimę mane įspėjo mirksinti raudona lemputė, teko nedelsiant sustoti. Vos sustojus šalikelėje, iš po variklio dangčio pasklido garų kamuoliai.
Didelės panikos nebuvo – vėlgi kolegos pasiklausiau, kas nutiko ir ką daryti. Jis man patarė palaukti kokią valandą ir tada žiūrėti, ar pakanka aušinimo skysčio.
Automobilis sugedo labai jau neblogoje vietoje – Livinallongo del Col di Lana miestelyje, beveik pačioje viršukalnėje. Todėl vienos tą valandą prie automobilio nerymojome – maždaug po pusvalandžio prisistatė du jauni italai.
Kadangi vyrai rankose turėjo po alaus butelį, žiūrėjau įtariai – bandžiau paaiškinti, kad man draugas nurodė, kaip čia ką daryti, ir viskas bus gerai. Tačiau vaikinai nepatikėjo – patikrinę mano aušinimo sistemą, rado kiaurą žarnelę.
Nukirpo dalį jos, sumontavo iš naujo, pripylė į aušinimo sistemą vandens. Dėl visa ko jie rekomendavo pakeliui susirasti autoservisą. Susiradau, rodžiau italams nukirptą žarnelę, prašiau patikrinti, ar aušinimo sistema tvarkinga. Nelabai jie ir suprato, ką ten mano automobilyje reikėtų taisyti – pripylė aušinimo skysčio ir paleido važiuoti toliau.
Į pačią kalno viršūnę jau užkilau automobilyje įjungusi šildymą (kad aušinimo sistema dar kartą nesustreikuotų) ir atvirais langais.
Tai bent vaizdą išvydo ten buvę dviratininkai – nors aplinkui pilna sniego, dvi merginos važiuoja atvirais langais, o vairuotoja – nuogais pečiais ir neuždengtomis rankomis.
Karšta tuomet buvo ir dėl įjungto šildymo, ir įtampos vairuojant ką tik nepažįstamų žmonių pataisytą automobilį – netikėjau, kad pavyks toli nuvažiuoti.
Bet nuvažiavome – baigėme ne tik dolomitų kelią, bet priartėjome ir prie Šveicarijos sienos, dar kartą kirtome Austriją, pervažiavome visą Vokietiją ir Lenkijos pajūriu grįžome namo. Iš viso nuvažiuota apie 5 tūkst. kilometrų.
