Sėkmės garantas – marketingas
„Model T“ yra kone pats garsiausias, didžiulio pasisekimo sulaukęs „Ford“ gaminys. Žvelgiat iš inžinerinės pusės, tai nėra stebuklas, tad kur šio automobilio sėkmė?
„Be šio automobilio neapsieina nė viena automobilių ekspozija, (...) nors inžinerine pprasme jame jokių atradimų nėra“ – sakė Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius R.Žičkus.
„Ford Model T“ visą gamybos laikotarpį, nuo 1908 iki 1927 metų, naudojo vien tik medinius ratlankius. Pasibaigus „Model T“ gamybai pradėti naudoti štampuoti ratlankiai. „Tai tada buvo prabanga“, – sako šios ekskursijos gidas.
„Model T“ netgi neturi priekinių stabdžių, visa automobilio konstrukcija yra itin paprasta. „H.Fordas padarė daugiau verslo, vadybos ir pačios gamybos sprendimų. Dažnai klystama, ypatingai automobiliniuose leidiniuose, kai rašoma: H.Fordas išrado konvejerį. Ne H.Fordas išrado konvejerį, jis buvo išrastas prieš kone šimtą metų, jis tik pritaikė jį automobilių gamybai“, – sako pašnekovas.
Be šio automobilio, neapsieina nė viena automobilių ekspozija, nors inžinerine prasme jame jokių atradimų nėra.
Datos, kada H.Fordas pritaikė konvejerinės gamybos principą „Model T“ automobiliams, minimos įvairios.
„Dažnai būna rašomi 1908-ieji, 1907-ieji ir įvairios kitos datos, tačiau aš skaičiau H.Fordo prisiminimų knygoje, kad konvejerinė gamyba buvo pradėta 1913 metais“, – faktus išdėsto R.Žičkus.
Ir tikrai, pažiūrėjus į statistiką, kiek tam tikrais metais pagaminta „Model T“ automobilių, matoma ryški tendencija: nuo gamybos pradžios 1909 metais iki 1913-ųjų, per penkerius gamybos metus buvo pagaminti apie 132 tūkst. „Ford Model T“ automobilių, o jau vien per 1913 metus – 170 tūkst. Ir nuo to laiko gamybos apimtys vis augo.
1927 metais Vilniuje – apie 400 automobilių
1927 metais 57 proc. automobilių Lietuvoje buvo „Ford“. Šios markės modeliai dominavo ir kitur – Australijoje, Kinijoje, JAV, Europos šalyse – visur beveik pusę automobilių rinkos užėmė „Ford“, nors gamintojas siūlė vieną vienintelį modelį – „Model T“.
Dar vienas svarbus momentas, lėmęs didelį pelną ir sėkmę H. Fordui, yra tai, kad jis automobilių detalių prekybą ir sandėliavimą išplėtojo visame pasaulyje. Tai nebuvo sudėtinga, kadangi „Model T“ teturėjo vieną komplektaciją. Tas pats variklis, tos pačios apdailos – visi „Model T“ buvo vienodi.
Detalės buvo gaminamos masiškai, o ne kiekvienam automobiliui atskirai. Savininkas, atėjęs į prekybos saloną, kur pirko savo automobilį, iš karto gaudavo reikiamą detalę. Tuo tarpu atėjus į „Mercedes-Benz“ atstovybę, reikdavo laukti 2-3 savaites, kol reikiama dalis bus atsiųsta iš Vokietijos.
Dar vienas svarbus momentas, lėmęs didelį pelną ir sėkmę Henriui Fordui, yra tai, kad jis pradėjo pardavinėti ir sandėliuoti įvairias dalis parduotuvėse.
Tuo metu viskas buvo daroma primityviau. Atėjai į atstovybę ir nori naujos detalės? Mechanikams reikia išimti sugedusią mašinos dalį, tikrinti, koks tai modelis, kokie parametrai – viskas trunka labai ilgai. Dėl to automobilio remontas užtrukdavo mėnesį ar net daugiau. Tuo tarpu „Ford“ automobilį sutvarkydavo jau kone tą pačią dieną.
„H. Fordas sukūrė detalių pirkimo ir serviso sistemą“, – reziumuoja muziejaus atstovas.
Automobilio kaina – prieinama. Priėjai, pasižiūrėjai ir nuėjai
Šis pasakymas retai galiojo kalbant apie automobilio kainą JAV. „1926 metais tokio automobilio kaina buvo maždaug 400 dolerių. Apie 150 dolerių per mėnesį uždirbdavo geras, kvalifikuotas darbininkas“, – pasakojo pašnekovas.
Lietuvoje toks automobilis kainuodavo keletą tūkstančių litų. Lyginant su kitais automobiliais rinkoje tuo metu, tai nebuvo didelė suma. Tačiau lyginant su kitomis transporto priemonėmis, keli tūkstančiai litų buvo didžiuliai pinigai. Dviratis tuo metu kainavo apie 300 litų, o tai jau buvo brangus pirkinys.
„Lyginant visus tuos dalykus, automobilis Lietuvoje tuo metu buvo itin brangus daiktas“, – sakė specialistas. Vėliau, pasibaigus ekonominei krizei, didesnes nei vidutines pajamas turintiems žmonėms automobiliai pasidarė įperkami.
R.Žičkus prisiminė ne vieną dabar juokingai skambantį atvejį, kaip žmonės norėdavo judėti ne pėsčiomis, tačiau pinigų transporto priemonei skirti irgi negalėdavo. Pavyzdžiui, žmonės kartais pirkdavo motociklą be žibinto – tai būdavo pigiau. Važinėdavo tik dieną, o pasitaupę pinigų, nusipirkdavo žibintą vėliau.
