„Jawa“ – visada nuotykis
Kaip ir pernai, šį APL norėjau važiuoti su „enduro“. Tačiau niekaip neradau išsinuomoti minkšto, lengvo, „soft“ tipo motociklo. Šauni komanda, su kuria važiavau pernai, taip pat nesugrįžo – kas išvykęs, o kas be technikos. Net likus savaitei nežinojau, su kuo dalyvausiu, bet vilties nepraradau – tikėjau, kad važiuosiu! „Sprendimas“ atėjo savaime.
Tada „Jawute“ švilpiau Lietuva, toli nuo Vilniaus. Sustojusi degalinėje sulaukiau kolegos skambučio – skubiai, čia ir dabar, turiu pateikti motociklo, su kuriuo dalyvausiu APL, dokumento kopiją. Pasienio tarnyboje būtina užregistruoti visų dalyvių duomenis (kas, kiek, su kuo, kur ir kada važiuos). Neturėjau pasirinkimo – tuo metu burzgiau su JAWA – tad čia pat, ant pievos, nufotografavau jos techninį pasą ir... pakliuvau į nuotykį, kuris atrodė visiška nežinomybė.
Jau kitą dieną „Jawa“ patikėjau pažįstamam „jawistui“, kad pakrapštytų, kas būtina; jis prikabino ir žavingas daiktadėžes. Nusipirkau ne vieną litrą tepalų, kanistrą degalams, įsidėjau tik būtiniausias detales: „šepetėlius“, „angliukus“, žvakes, „šlangutę“ degalams, kamerą, laužtuvus, sankabos lyną...
Tačiau kelionės išvakarėse, atsiėmusi motociklą ir riedėdama į organizatorių susitikimą, supratau, kad sankaba dirba nebe taip, o pavaros jungiasi per grubiai. Tačiau nusprendžiau: kas bus – tas, bet ryte startuosiu.
„Tu tik važiuok, mes nepaliksim, padėsim“
Rytas išaušo saulėtas. Šiek tiek vėluoju, nes „Jawutė“ spyriojasi užsivesti. Po valandos dalyviai užregistruoti, kolona „paleista“ į Medininkus. Organizatoriai ir „Lietuvos Enduro klubo“ nariai lekiame į Rokantiškes aplankyti APL sumanytojų – Lino Ramanausko ir Rimo Čivilio – kapų.
Netrukus traukiam link Medininkų. Atsilieku, nes nebesisuka „gazas“ – neliko galios ir jokio pagreičio (paprastai jo šiek tiek būna). Šiaip ne taip, paskutinė, bet Medininkus pasiekiu.
Prie manęs prisistato Saulius – dar iš tolo pamatęs, kad kažkas „ne taip“, be ilgų kalbų ima krapštyti „Jawą“ ir taria: „Tu tik važiuok, mes nepaliksim, padėsim.“ Tai buvo žodžiai, kurie mane „vežė“ pirmąsias dvi dienas – kai „rankena atsidarydavo“ kada užsimaniusi, o variklis dirbo šaižiai it motoroleris. Nors važiuoti buvo nelengva, tada svarbiausia buvo važiuoti.
Ir mes važiavome. Ir dar kaip! Pirmą akimirką, kai su komanda nėrėme į mišką ir duobėtu keliu sukome į žvyrkelius, supratau, kad mūsų pažintinis APL bus būtent toks. Nepaisydami koks kelias, ieškodami smagesnių atkarpų, lankysime įdomias, žalias, istorijos ir paveldo turtingas Lietuvos vietas.
Vakare, nakvynės vietoje, „Jawa“ sulaukė užtarnauto dėmesio, o aš džiaugiausi, kad įveikėme pirmąją dieną. Atleidome sankabą, turėjo važiuoti geriau, pamėginau – lyg ir. Temstant išvargusi, bet laiminga palikau aplink Uogą stoviniuojančius vyrus ir jų pašnekesius apie jaunystės „Jawas“...
Įsimylėti iš naujo
Kitą dieną nebuvo geriau. „Jawutė“ žviegė tarsi motorui tektų milžiniškos apkrovos. Stengdamasi negalvoti apie galimus gedimus, švilpiau Lietuva ir grožėjausi.
Pirmosios dvi dienos – tai spindintys, skaidrūs mėlyni ežerai ir žaisminga, vingiuojanti gamta. Iš naujo, dar kartą, ir vėl įsimylėjau Aukštaitiją – čia mano giminės šaknys. Labai norėjau joje pabūti ilgiau. Užtrukti. Kad ir visam gyvenimui.
Įdomiai važiavome iki Skališkių olos – vingiavome miško brūzgynais šalia laukinių, aukštų pievų, tada pėstute brovėmės tarp eglynų ir suradome įspūdingą dolomito atodangą, it urvą.
Antrosios dienos vakare, šalia kylančių lėktuvų ir burzgiančios motokroso trasos, ne vienas APL dalyvis išbandė „Jawa“. Tiesa, kai kurie jau buvo pamiršę apie „slapukus“ – „kranelį“ bei „patsosą“. Ir gerai, kad būtent tada nusėdo akumuliatorius. Čia JAWA „užkalbėtojas“, neretai užvesdavęs mano besispyriojančią Uogą, komandos narys Ramūnas, sutvarkė krovimą (sulitavo „lygintuvą“), pakeitė generatoriaus šepetėlius ir išsprendė sankabos klausimą. Saulei leidžiantis užsėdau ja prašvilpti – tai švelniai, elegantiškai ir vėl „Jawutė“ rieda!