Motociklininkai kviečiami registruotis iki birželio 4 d. paspaudus čia.
Tai – Motociklininke.lt iniciatyva, kurią Aldona Juozaitytė-Pieva įgyvendina kartu su Lietuvos Aklųjų ir Silpnaregių Sąjunga (LASS). Akcija nebūtų įmanoma be dalyvių – keleivių ir vairuotojų. Kalbiname užsiregistravusius neregius ir silpnaregius: kas jie ir kodėl nutarė dalyvauti.
Pakeičiau profesiją į masažuotojo, suradau darbą, susipažinau su likimo draugais, pradėjau gyventi naujai. Ir pamačiau (taip, pamačiau), kad gyvenimas vis dėlto spalvotas, ne vien tik tamsa
„Esu aklas, bet tik akimis“
Sigitas Sinkevičius: „Kai 2009 metais silpo rega, o gydytojų verdiktas buvo žiaurus, pradėjau ruoštis gyvenimui tamsoje. Besimokant Brailio rašto, mokytoja duodavo lapelius man skaityti ir, padavusi vieną lapelį, lyg tarp kitko pasakė: „Čia parašė 13-os metų mergaitė“. Ten buvo parašyta: „Matyti nebūtina akimis, matyti galima širdimi“.
Pradėjau ir aš pažinti naują gyvenimą. Pakeičiau profesiją iš IT į masažuotojo, suradau darbą, susipažinau su likimo draugais, pradėjau gyventi naujai. Ir pamačiau (taip, pamačiau), kad gyvenimas vis dėlto spalvotas, ne vien tik tamsa... Gal ir keistai skambės, bet išbandžiau skrydį parasparniu, leidausi parašiutu, jaučiu malonumą, kai vienas, be kieno nors iš matančių pagalbos, nueinu į vietą, kur labai seniai buvęs ir surandu... Aš GYVENU!
Ir dabar noriu pamatyti (taip, pamatyti) laisvę kelyje, greitį, bei, esu tikras, dar kažką, ko nežinau, bet tikrai žinau, jog tai – kitkuo nepakeičiama... Tokiame žygyje tikrai tą jausiu.“
Mano galimybės gyventi taip kaip noriu yra šiek tiek apribotos dėl regėjimo nebuvimo. Vis turiu ieškoti būdų gauti informaciją, kuri paprastai žmones pasiekia per akis
„Proga pajusti gyvenimą“
Irma Jokštytė: „Esu Neįgaliųjų Naujojo teatro aktorė bei laidos „Aklasis Pasimatymas“ reporterė. Mano galimybės gyventi taip kaip noriu yra šiek tiek apribotos dėl regėjimo nebuvimo. Vis turiu ieškoti būdų gauti informaciją, kuri paprastai žmones pasiekia per akis. Todėl stengiuosi nepraleisti nė vienos kelyje pasitaikančios progos pajusti gyvenimą, pasimėgauti juo, patirti, išmokti. Man vis atrodo, kad kitos dienos ar kitos galimybės gali ir nebūti.
Projektą „Mane Veža“ laikau dar viena nuostabia dovana. Dėl aklumo daugelį dalykų darau lėčiau nei kiti, todėl ypač pasiilgstu greičio, lėkimo... Manyje tiesiog gyvena išprotėjęs entuziazmas, kuris skatina skubėti gyventi, nes laikas labai greitai tirpsta. Nepaprastai laukiu, kol galėsiu atsisėsti ant motociklo ir vėl pajusti tą nepakartojamą judėjimo pirmyn jausmą. Ši graži iniciatyva teikia džiugesį.“
„Žygis – iššūkis“
Vaida Bandzaitė: „Esu iš Vilniaus, man 25-eri, apakau dešimties metų. Iki tol teko ir pačiai važinėtis motociklu su brolio priežiūra, bet vienas nelaimingas atsitikimas, nukritimas mane atbaidė nuo tokių keliavimo priemonių. Nuo to laiko daugiau ant jokio motociklo nesėdu, o regos praradimas tik dar labiau sustiprino šią fobiją.
Tiesą sakant, bijau šio žygio ir laikau tai iššūkiu. Dalyvauju akcijoje tam, kad įveikčiau savo baimę. Nusprendžiau, kad jau atėjo metas šiam žingsniui. Nors drebančiomis kojomis, bet sėsiu ant motociklo. Dėkoju organizatoriams už šią galimybę išbandyti save.“
„Ekstrymas bei savotiška romantika“
Tomas Šniukšta: „Esu automobilių mėgėjas: nuo vaikystės pamenu, kaip po pusdienį praleisdavom su tėvu metalinio garažo duobėje keičiant mūsų žaliam „Moskvič 2140“ tepalus, traukes, stabdžių trinkeles ir t.t., o išvažiavus grybauti pamenu save prie vairo: iš pradžių tėvui ant kelių, tik vairą valdantį tėvui prilaikant, po to jau kai man gazo pedalą patikėjo, dar vėliau pridėjo ir stabdžio kontrolę, o kai buvau dvylikos tėvas tiesiog pasakė, kad pats viską žinau kaip daryti ir, kad sėsčiau pats vienas ir važiuočiau.
Vėliau dar buvo tėvuko „Žiguliai“, iki regėjimo netekimo dar ir „Passat“ spėjau pasiriedėti ir jau ne grybautojų žvyrkeliais, o asfaltais
Vėliau dar buvo tėvuko „Žiguliai“, iki regėjimo netekimo dar ir „Passat“ spėjau pasiriedėti ir jau ne grybautojų žvyrkeliais, o asfaltais, išskyrus miestų centrus. Beje, jau ir būdamas žabalas, kartais išprašau draugų kur yra nepavojinga patikėti man automobilio valdymą, jie tik pasako apie kliūtis bei reikalui esant nuo keleivio sėdynės vairą man prilaiko ar stipriau pasuka. Tiesa, dviratis taip pat buvo mano nuolatinis, o kartais ir vienintelis, draugas kol buvo regėjimas, o štai motociklas man liko be galo traukiantis, tačiau taip ir neįvaldytas dalykas. Tad tiesiog negaliu praleisti progos prie jo dar kartą prisiliesti, nors tik ir keleivio ranka.
Pasivažinėjimo motociklu jau pats faktas yra šioks toks ekstrymas bei savotiška romantika – šie dalykai man tikrai nėra svetimi. Ir apskritai, juk visas gyvenimas yra savotiška kelionė, kad ir motociklu, tegul kartais važinėjant ratais, nusukant klystkeliais, užvažiuojant į tupikus, sugrįžtant atgal, sustojant, pastovint užgesinus variklį ir vėl užsikūrus judant pirmyn iki paskutinio benzino ir kraujo lašo, iki ribos kur prasideda nauja kelionė, o gal tęsiasi ką tik baigta...
Kita vertus, ir paprastas pasivaikščiojimas man būna prabangos dalykas, nes reikalingas palydovas, kurį rasti kartais būna sudėtinga, ypač tokį, kuris pasiryžęs eiti (nors vis dėl to geriau važiuoti), kol kojos neša. Būtent kol neša, nes rytoj jau gali būti ir kitaip... Čia dar viena priežastis, kodėl noriu dalyvauti akcijoje: aš gyvenu, kol kuo nors domiuosi, kol kažką darau, kol mąstau – tuomet aš jaučiuosi gerai nepaisant savo fizinės būklės. Mano manymu, kol yra proga kažką nuveikti, reikia ja ir naudotis, nes gali jos ir nebeturėti.
Galiausiai dar viena mano dalyvavimo akcijoje priežastis yra kontaktas su naujais žmonėmis, naujų socialinių ryšių užmezgimas, galimi tolesni tikri draugiški santykiai bei tarpusavio pagalba ir integracija. Kai sakoma, kad ypač mes, t.y. neregiai, turime padėti vieni kitiems, aš nesu linkęs su tuo sutikti. Manau, kad visi žmonės, neišskiriant grupių pagal negalią ar ką nors kitą, galėtų vienytis pagalbos, bandymo pažinti, pajausti, suprasti, suvokti vieni kitus.“
