Šių metų ryškiausia naujovė šiame renginyje – tai kitokia dalyvių pasiekto greičio patikra. Iki šiol ralyje buvo fiksuojamas komandos kapitono navigacijoje parodytas maksimalus greitis, o šįmet įvesta vidutinio greičio kontrolė. Čia navigacija nebesvarbu: fiksuojami kapitono odometro parodymai, t.y. atstumas kurį komanda įveikė per visą kelionės trukmę. Vidutinis greitis turėtų būti ne didesnis negu 65 km/val.
Azartas arba pažinimas
Turbūt ne vienas dalyvis sutiktų, kad ralyje norisi varžytis, dėl to ir dalyvaujama. O jeigu siekiama rezultato, lenktyniaujant reikia skubėti. Tad pažinti čia nespėjame ir objektuose užtrunkame kuo trumpiau. Atsimename tik punktus, kur lankėmės ir dar vieną kitą įdomesnį faktą ar vaizdą, pagautą pakeliui.
Čia būtinas tikslumas – atsispausdinus užduočių žurnalą nuodugniai perskaityti punktų aprašymus. Nes būna ir paslėptų, žemėlapyje nenurodytų objektų, ir papildomų – maudynių bet kuriame Lietuvos ežere – užduočių. Svarbu įsiskaityti ir į klausimus, nes netikslus atsakymas neduoda nė vieno taško. Tada – racionaliai suplanuoti maršrutą. Ir lėkti.
Nors, tiesa, dalyvaujant, kaip ir beveik bet kokiose pasaulio varžybose, svarbiausia yra komanda. Jos bendri tikslai yra kertinis akmuo: rungtyniauti ar dalyvauti neskubant ir stabtelėti pasigrožėti Lietuva, kokio greičio laikytis, kada bakus papildyti degalais, skrandžius – užkanda ir pan.
Nors ralis lieka raliu, o azartas pulsuoja besukant rankeną, jis vyksta viešojo naudojimo keliais, tad privalu gerbti įstatymus, žaidimo taisykles, bet svarbiausia – žmogaus sveikatą ir gyvybes. Todėl būtina rizikuoti kuo „saugiau“, jeigu taip galima sakyti.
Greita diena
Spausdintuvas paspringsta ir nebeklauso komandų. O merginos jau laukia degalinėje! Po kiek laiko ir pastangų, kai pagaliau popieriaus lapai pasidengia rašalu, siekiu šalmo, spiriuosi į batus ir leidžiuosi pas motociklą.
Šiandien vairuosiu ne savo, bet paskolintą – masyvų, minkštą ir galingą BMW F650. Nulipus nuo „hard enduro“ ir po neseniai įvykusių žygių su JAWA, jis man atrodo labai didelis. Apsipratusi su „gazu“ ir pamėginusi, kaip dirba stabdžiai, jau švilpiu pas panas! „Mototourism Rally 2015” dalyvaujame merginų komanda pavadinimu „Temperatūra“.
Degalinėje mane pasitinka stilingos ir besišypsančios panelės. Peržiūrime užduotis ir išlekiame. Pirmieji punktai yra Vilniuje – tai muzikantams skirtos skulptūros, prie kurių reikia dainuoti ir nusifilmuoti. Čia sutinkame krūvą ralio dalyvių. Linksma, bet ir labai skubi pradžia. Ir, pasirodo, ji tokia bus visą dieną! Komandos vedlė – azartiška mergina, kuri užduoda tonusą iš tiesų rungtyniauti.
Ir ne veltui! Finišą pasiekiame laiku ir net su rezervu – likus 4 minutėms iki laiko normos ribos. O kadangi į vieną klausimą atsakėme neteisingai, surenkame „tik“ 705 taškus. Teisėjai prašo parodyti ir fotografijas, kaip įrodymą, mat esame geroje pozicijoje – preliminariais duomenimis, patekome į dvidešimtuką greičiausiųjų.
Ir lūpdažis telpa
Stabtelėjus prie šviesoforo komandos narė klausia, kaip man važiuojasi šiuo motociklu. „Puikiai, – atsakau, – labai įdomus pojūtis, kitoks valdymas, ir va, kartu su motociklu gavau net dvi daiktadėžes!“ Juokiuosi, o ji šypsodama atsako: „Gerai, yra kur lūpdažį įsidėti!“
Tiesą sakant, man šis motociklas net labai patiko. Jo masyvumas, minkštumas, šioks toks nerangumas „kažką turi“ (gal net stabilumo jausmą), nors paversti jį posūkyje nėra lengva. Ir buvau visai pamiršusi jausmą, kai nereikia nei „patsoso“, nei kranelio atsukti, nei tepalų į baką pilti. Kai esi tikra, kad užsives ir nesusimąstai, kad galėtų būti kitaip. Kai tiesiog spusteli mygtuką ir jau „puti“, be ypatingų pastangų, sparčiai greitėji.
Vėliau vedlė, užsidegus raudonam šviesoforo signalui, išjungia motorą, pastato motociklą ant šoninės kojelės, nulipa, atsirakina galinę daiktadėžę ir kažko ieško mantoje. Juokiuosi sau šalme – tai žavinga! Užsidega žalias signalas, bet niekas iš laukiančiųjų už mūsų nepypina (net intensyviajame Kaune)! Turbūt padeda tai, kad iš po visų šalmų vėjo pataršytos raitosi plaukų kasytės. Per žalią signalą dar spėjame pravažiuoti.
Tradicinė užduotis – išsimaudyti ežere – mums tinka! Stojame prie pirmojo pakeliui tyvuliuojančio ežero. Kas turime maudymosi kostiumėlius, kas ne, bet vis tiek brendame. Tiesa, ne taip paprasta: reikia vandenyje groti muzikos instrumentais! Juos „sušaudome“ iš kolegų motociklininkų ir paplūdimio poilsiautojų. Improvizuojame čia ir dabar. Ši užduotis reikalauja išradingumo ir vaizduotės, tad yra pati linksmiausia!
Nakties koridoriuje
Tamsu, nors į akį durk. Po visos dienos „gazavimo“, apdovanojimų ir vėlyvos vakarienės rengiamės termo drabužiais ir kartu su dar viena komanda kuriame motociklus. Priekyje manęs – tik vienas galinis žibintas ir blausiai apšviestas valstybinis numeris. Vairuotojo ilgosios ir mano trumposios šviesos apšviečia po ratais besivyniojantį pilką asfaltą bei punktyrines, išilgines, dvigubas išilgines juostas. Daugiau nieko. Atrodo, lekiame juodame tunelyje, kurio pabaigos nematyti. Žibintai blizgina kelio ženklus – stirnos, vingiai, daug kur ir lenkti draudžiama.
Po visos dienos ralio ypač svarbu sukoncentruoti dėmesį. Ir tik tiesiai. Naktis reikalauja bene dvigubo budrumo. Pavargusias akis it kas nudegintų – vedlys įjungia posūkio signalą ir lenkia. Neatsilieku. Veidrodėliuose spindi bendražygių žibintai – skaičiuoju, ar visi aplenkė. Leidžiamės į daubą, kūnu perbėga drebulys – tai rugpjūčio drėgmė skverbiasi pro drabužius. Vėl ryškus posūkio signalas, lenkimas, vingiai, kelio ženklinimas, riedantis asfaltas. Ir gilus kvėpavimas, aštrus žvilgsnis, sparčiau negu ralio metu tuksinti širdis...
Kelionėje visą dieną ieškojau, dairiausi gandrų. Bet lizdai jau tušti – paukščiai būriuojasi kartu ruošdamiesi išskristi. Prašvilpus motociklu ant kelio vėjyje sukasi nukritę medžių lapai, rasa kvepia rytai, o auksinė spalva švelniai liejasi žalumoje – ateina ruduo.
