Linksmai besisupančius kibirėlius galima sutikti ant kablio, duslintuvo ar tempimo kablio. Spūstyse daugelį ramiai sau linguojančio kibirėlio vaizdas veikia raminančiai, tačiau, aišku, tikroji jo paskirtis kita, aiškina „Trucker“.
Yra kelios populiariausios šios tradicijos versijos. Pirmoji – istorinė. Pasirodo, senais laikais kibirus vežiojosi visi karietų ar vežimų važnyčiotojai. Reikalas tas, kad guolių tais laikais dar niekas nežinojo, tad siekiant sumažinti stebulių trintį, jas tepdavo degutu, kurį ir vežiojosi kibirėliuose. Gali būti, kad būtent iš vežikų pirmųjų automobilių savininkai ir pasiskolino šį paprotį.
Antroji versija – praktinė. Daugumas sunkvežimių ir vilkikų vairuotojų yra susidūrę su situacija, kai spaudžiant didžiuliam šalčiui dyzeliniai degalai tiesiog užšaldavo. Tada likdavo tik viena išeitis – po baku užkurti laužą ir taip šildyti degalus. Pakeliui, pučiant vėjui, paprasčiausia tokią procedūrą atlikti būtent kibirėlyje.
Trečia versija siejasi su nelabai senais laikais. Tarybiniais metais aušinimo sistemoje dažniausiai buvo naudojamas vanduo. Jis buvo linkęs užvirti, tad dažnai vandenį tekdavo pilti papildomai. Vasarą tai galėjo nutikti bet kur, tad nė vienas vairuotojas ar traktorininkas be kibiro niekur nevažiuodavo. Vanduo buvo semiamas iš ten, kur jo būdavo – iš prūdo, melioracijos griovio ar šulinio. Taip pat kibiras galėjo praversti ir, tarkim, plaunant automobilį. Kadangi kabinoje vietos buvo maža, jį kabindavo išorėje. Taip ši mada atėjo iki mūsų laikų.