Iš tikrųjų, kalbos apie būsimus greičio apribojimus garsiuosiuose Vokietijos greitkeliuose sklinda jau ne vienerius metus. Juk 170 km/val. greičiu lekiantis automobilis teršia labiau nei važiuojantis 130 km/val. greičiu. Harry'is Metcalfe'as, vienas iš geriausiai pasaulyje žinomų automobilių žurnalistų ir tikrų automobilių kultūros entuziastų, jau ne kartą minėjo, jog, jo nuomone, Vokietijos autobanų dienos yra suskaičiuotos – jei norite išbandyti maksimalų savo automobilio greitį, reikia važiuoti dabar.
Nors, kita vertus, dar neskubėkite. Ketvirtadienį įvykęs balsavimas, kuris, beje, atspindėjo ir Vokietijos gyventojų nuomonę, leidžia manyti, kad greičio apribojimai autobanuose greitu metu neatsiras – pasiūlymas buvo atmestas 498 balsais prieš 126.
Cemas Özdemiras, Žaliųjų partijos atstovas, tvirtino, kad 130 km/val. greičio apribojimas yra būtinas ne tik dėl aplinkosaugos, bet ir dėl saugumo. Priešininkai pirštu bakstelėjo į statistiką – Vokietijos greitkelių tinklas ir taip yra vienas saugiausių pasaulyje. Negana to, per pastaruosius kelis dešimtmečius žūčių autobanuose statistika tik gerėjo. O ir tos nelaimės, kurių pasitaiko, dažniausiai įvyksta ne dėl greičio.
Dirkas Spanielas, dešiniojo sparno partijos „Alternative für Deutschland“ atstovas ir buvęs „Daimler“ inžinierius, negalėjo patikėti pasiūlymo kvailumu. Visų pirma, Vokietijos infrastruktūra ir buvo kurta tam, kad iš vieno taško į kitą būtų galima nuvykti greitai. Nes laikas – pinigai. Nepaisant šį įvaizdį gadinančių dažnokai pasitaikančių kamščių, jokia kita šalis neturi tokio gero ir, svarbiausia, saugaus greitkelių tinklo.
Spanielas teisingai teigė, jog šalyse, kurios tokius greičio apribojimus turi, įvyksta nepalyginamai daugiau eismo įvykių, o tai įrodo, kad greitis su tuo nėra susijęs. Galiausiai, jei ne greitkelių tinklas, daugiau vokiečių rinktųsi lėktuvus, kurie, žinoma, teršia labiau nei automobiliai.
Siūlo važinėti lėčiau
Ir kas nutiko „pradėk nuo savęs“ šūkiui? Aplinka susirūpinę žmonės pirmiausia turėtų pradėti nuo savęs – važinėti lėčiau, rinktis efektyvesnius automobilius, ne taip ryškiai mėlynai dažytis plaukus. Nes tiesa yra ta, kad teršia visi civilizuoto pasaulio žmonės.
Galima veidmainiškai apsimesti šventais, reikalaujant, kad kiti pasikeistų, tačiau tada už vienkartinių balinto popieriaus plakatų masiniuose protestuose nematyti argumentų. Kai per dieną keturis kartus įkrauni savo Kinijoje surinktą telefoną, nes apsipirkinėjai „Amazon“ ir keturiolikai sekėjų norėjai parodyti savo maistą bei buvusiuose atogrąžų miškuose užaugintų pupelių kavą, turėtum dukart pagalvoti prieš sakydamas, ką daryti kitiems. Nes tas ūkininkas, ant kurio dyzelino pyksti, tau augina maistą, o pikapo savininkas, į kurį piktai žiūri per savo „Prius“ stiklą, pasodino tiek medžių, kad iš jų pagaminto popieriaus užteks ir tavo vaikų protestams.
Nes ekologiški sprendimai prigyja tada, kai yra objektyviai geresni už neekologiškus. 6 valandas automobiliu ar 2–3 valandas lėktuvu (įskaitant oro uoste sugaištą laiką) į Varšuvą nebekeliausime, kai pradės važinėti greitieji traukiniai. Benzininius ir dyzelinius automobilius elektromobiliais pakeisime, kai jie galės prilygti kaina ir patogumu. Tai yra neidealu ir, galbūt, egoistiška, bet žmogus yra neidealus ir egoistiškas.
Kalbama, kad 1995 metais Angela Merkel, tuomet buvusi už aplinkos apsaugą atsakinga ministrė, apsiverkė, kai kancleris Helmutas Kohlas atsisakė autobanuose įvesti greičio apribojimą. Dabar panašių emocijų nebuvo matyti, tačiau klausimas tikrai vėl bus svarstomas jei ne šiemet, tai kitais ir dar kitais, ir dar kitais metais.
