– Martynai, kada ir kaip Jūsų garaže atsidūrė šis „Opel Kadett“?
– Tą automobilį 1996-aisiais metais įsigijo mano dėdė. Aš vaikystėje važiuodavau galinėje sėdynėje ir man į atmintį įstrigo tas išskirtinis prietaisų skydelis, vadinamoji „panelė“, kuri atrodė lyg apversta į kitą pusę. Taigi, tas automobilis pas jį liko net ir tada, kai atėjus pensiniam amžiui jis nusprendė nebevažinėti. Pradėjau kalbinti dėdę man tą automobilį parduoti. Galų gale atėjo tas momentas, kai aš jį nusipirkau už simbolinę kainą.
– Ar „Kadett“ buvo kažkokios retos ir išskirtinės komplektacijos?
– Ne, jis buvo paprastas, tikrai ne koks nors retas. Jis pagamintas 1984-aisiais. Tai vienas paskutiniųjų tos kartos „kadetų“, nes vėliau keitėsi modelis. Automobilis buvo su standartiniu 1,3 litro varikliu ir tikrai nebuvo kažkuo ypatingas. Manęs tas variklis netenkino, todėl įsigijau donorą – naujesnės kartos „kadetą“, vadinamąjį „lašą“. Ten buvo dviejų litrų, šešiolikos vožtuvų, 110 kw GSI variklis. Kadangi praktiškai viską šiuose modeliuose galima keisti „bolt on“, į mano projektinį „kadetą“ iš naujojo atkeliavo daug dalių.
Būtent mano „kadetas“ savo laiku turėjo išskirtinių versijų. Viena jų – GTE. Tuo metu tai buvo GTI varžovas. Pas mane dabar sudėta GTE apdaila, įskaitant priekį, galą, slenksčius, arkas. Aišku, apdailas teko rankioti iš visokių kampelių. Niekas neturėjo pilnos apdailos, gal iš trijų skirtingų vokiečių susirinkau viską, ko reikėjo. Kai kurių smulkmenų buvo ir parduotuvėse pagal katalogus, tačiau daugiausiai vargau su išorės apdailomis.
– Kokia buvo vizija ir idėja, kaip turėtų atrodyti ir koks būti Jūsų „Kadett“?
– Daug kas sakė, kad tas „kadetas“ pats iš savęs nėra gražus, bet aš norėjau įrodyti, kad iš jo tikrai galima padaryti gražų automobilį. Nors kiti jame nematė potencialo, aš nusprendžiau imtis projekto. Iš pradžių padarėme „Stance“ stiliaus variantą. Automobilis buvo išties žemas, kiek tik buvo įmanoma jį nuleisti. Vėliau ėmėmės variklio, važiuoklės darbų, perrinktas jis buvo iki paskutinio varžto.
– Kiek laiko truko prikelti automobilį antram gyvenimui?
– Tuo metu turėjau labai daug laisvo laiko, tai visas jis ir buvo skirtas „kadetui“. Būtent todėl užtrukau labai trumpai – nuo įsigijimo iki pirmo sudalyvavimo automobilių parodoje sugaišau vos devynis mėnesius. Vėliau, aišku, buvo visokių stiliaus pokyčių, bet iš esmės projektas buvo padarytas per mažiau nei metus.
– Įdomi yra ir finansinė pusė. Kiek kainavo šis projektas?
– Kadangi kėbulo remontu pats neužsiėmiau, tai išleisti teko nemažai. Konkrečiai nenorėčiau įvardyti, tačiau keletas tūkstančių gavosi.
– Kai dalyvaujate automobilių parodose, ar sutinkate jose analogiškų modelių?
– Esu matęs kelis „lašus“, o „Opel“ retro automobilių susitikime buvo mano „kadeto“ kartos kabrioletas. Tokius kaip mano mačiau du, bet į juos nebuvo įdėta tiek daug meilės.
– Kaip parodose ir renginiuose į šį automobilį reaguoja publika ir kur jį galima pamatyti gyvai?
– Daug kas sumaišo su pirmosios kartos „golfu“. Neminėsiu, kur konkrečiai, bet viename iš renginių pakvietė mane atvažiuoti ant scenos ir paprašė papasakoti apie „golfą“. Sakau, juk čia ne „golfas“. Ir toks kartas nebuvo vienintelis, kai „kadetas“ sumaišomas su „golfu“.
Taip pat esu dalyvavęs „Raceism“ parodoje, vėliau teko būti Lenkijoje, „Opel“ gerbėjų susitikime. Beje, ten klasikinių automobilių kategorijoje patekau į TOP3.
Kartais ir į gatvę Panevėžyje išlendu, todėl tikrai galima jį pamatyti gyvai. Automobilio dizainas iš pradžių buvo „Stance“ stiliaus, bet dabar padaryta „ralinė“ versija. Pasikeitė ne tik aukštis nuo žemės, bet ir išvaizdos dizainas.
– Galima sakyti, kad pats esate vokiškų automobilių gerbėjas?
– Kol kas taip. Be „kadeto“ dar turiu „Audi S3“. Tai mano kasdieninis automobilis. Pradžioje buvo ir „Audi A3“, kuri laikui bėgant virto mano slalomo varžybų automobiliu. Visgi, galbūt ateityje atsiras pokyčių į japoniškų automobilių pusę.
