Sprendimas vienai į darbą išvažiuoti kuo anksčiau ryte pasirodo niekam tikęs. Mat 7 valandą Vilnius jau būna prigrūstas automobilių, be to, tamsu ir neretai tokiu metu lyja.
Kai mokiausi vairuoti, viena bendradarbė pasakojo istoriją apie tai, kaip važiavo į darbą pirmą sykį: iš vakaro su vyru ištyrinėjo kelią nuo namų iki darbo, tačiau ryte, kai jau reikėjo važiuoti vienai, laiku nepasuko ir teko važiuoti tiesiai labai ilgai, kol pagaliau kažkokioje degalinėje sugebėjo apsisukti. Apsisuko, grįžo iki namų ir kelionę į darbą pradėjo iš naujo.
Atrodė juokinga iki pilvo skaudėjimo. Aišku, iki kol pati to paties neiškrėčiau. Ratą, tiesa, net du, apsukau nedidelius – sykį laiku nepersirikiavusi buvau priversta pasukti į Basanavičiaus kalną ir atgal į Pylimo gatvę grįžti Naugarduko gatve, o antrąsyk teko pakilti Kalinausko gatve ir nusileisti jau Basanavičiaus. Taigi į darbą nuvažiavau tik iš trečio karto.
Svarstau vietoje klevo lapo ant automobilio užsidėti didelę „M“ raidę – gal tada pagarbesnio atstumo laikysis. Nes dabar jau ir persirikiuoti trumpoje miesto gatvėje yra labai sunku – net jei ir rodai signalą, tavęs į kitą juostą neįleidžia, o įžūliai irgi nelįsiu – nemandagu.
Ypač sunku rikiuotis į juostą, kur jau važiuoja autobusas. Atrodo, jeigu kas ir važinėja mieste greičiau nei patyrę vairuotojai, tai patyrę viešojo transporto vairuotojai. Kaip man pagal taisykles persirikiuoti į tą eismo juostą, kur važiuoja autobusas, jeigu jis viršija greitį, o aš greičiau važiuoti nei galiu, nei noriu, o sulėtindama ir bandydama persirikiuoti už autobuso, iš kantrybės išvesčiau visą už manęs važiuojančių automobilių eilę?
Patyrusiems vairuotojams tai, žinoma, veikiausiai kelia juoką, tačiau saugiai ir mandagiai vairuoti Vilniuje man yra tikras iššūkis.
Labai jau naiviai, prieš pradėdama vairuoti, tikėjau, kad tas klevo lapas ant automobilio vairuoti padės – aplinkiniai supras ir leis iki galo atlikti manevrus, galų gale, laikysis bent jau tokio atstumo, kokio reikalauja taisyklės. Bet pirmosiomis vairavimo dienomis atrodo, kad vairuoti pagal taisykles neužtenka – reikia įsikirsti į vilniečių vairavimo logiką.
Ne vieną jų sunervinau važiuodama Laisvės prospektu leistinu greičiu vakare, lyjant lietui. Antrąja juosta automobiliai taip lėkė pro šalį, kad sunkiai gebėjau įžiūrėti jų siluetus. Keli tyčia apvažiavo mane iš kairės ir tuojau pat, nesilaikydami saugaus atstumo nuo mano automobilio, grįžo į pirmąją juostą.
Tai prie to veikiausiai priprasti ir yra sunkiausia. Kaip kad man reikia klevo lapo kaip pradedančiajam vairuotojui, kitiems užlipinčiau skirtingus lipdukus pagal manijos pobūdį – „posūkių signalai – tik bailiams“, „mane vejasi“, „Atsargiai – šeimininkas kandžiojasi!“ ir pan.
Žinoma, sėdusi prie vairo išsyk supratau ir tai, kuo ilgus metus skundėsi mano vairuojantys kolegos – atšvaitų nenešiojančiais pėsčiaisiais. Bet, kai lėčiau važiuoji, tai ir tamsius siluetus pamatai.
