Ketvirta, rodos, kelionės diena. Guliu ant žolės, netoli Venecijos esančioje stovyklavietėje. Kairėje akyje – kelios kraujosruvos, užsimerkusi regiu bėgantį kelią. Su įvairiais nusukimais nuo kelio pamedituoti priešais kalnus automobiliu jau įveikiau apie du tūkstančius ir du šimtus kilometrų. Man, kaip pradedančiai vairuotojai, tai yra labai daug.
Aš į pirmą kelionę automobiliu iki darbo išsiruošiau vos prieš pusmetį. Tuomet pusiaukelėje gimė desperatiška mintis sustabdyti automobilį ir skambinti draugui, kad nuvarytų jį iki darbo. Taip baisu man tuomet buvo. Tačiau nepaskambinau, susikaupiau ir nuvažiavau pati. O dabar susikaupiau kelionei automobiliu iš Vilniaus iki Venecijos ir atgal.
Į Veneciją važiavome su keliais protingais sustojimais – jų reikėjo tiek poilsiui, tiek paprasčiausiai meditacijai – nuo Zakopanės į pietus prasideda įspūdingi panoraminiai vaizdai – kalnai, ežerai, lygumos.
Pravažiavau Lenkiją, Slovakiją, Austriją ir kiek daugiau nei šimtą kilometrų Italijoje. Sunkiausia vairuoti man buvo Lenkijoje, kur kelio darbų ruožai yra kankinančiai ilgi, o greitkelio atkarpos – juokingai trumpos. Bet lenkai man pasirodė mandagūs, tvarkingi ir prognozuojami vairuotojai, todėl Lenkijai pervažiuoti tereikia valios. Tuo metu Italijoje – šaltų nervų.
Nors didelių miestų ir vengėme, automagistralė į Veneciją buvo uždaryta dėl avarijos, todėl teko prasukti pro kelis miestelius. Palikau ten po vieną kitą keiksmažodį keliems nedrausmingiems vairuotojams. Bet vis tiek mažiau nei išvažiuodama iš Vilniaus piko metu. Charakteriu, matyt, lietuviai kartais labiau primena italus, o ne lenkus, slovakus ar austrus. Lenkijoje, o ypač Slovakijoje ir Austrijoje, vairuoti yra malonu, ypač tuomet, kai galinio vaizdo veidrodėlyje matai kalnus.
Dienomis, kai turi tikslą, tai yra konkrečią nakvynės vietą, vairuoti yra lengviau. Tuo metu kitomis tik maždaug nutuoki, kur ir kiek laiko važiuosi. Kai pradedu rodyti posūkio signalus įvažiuodama į žiedines sankryžas, suprantu, kad laikas sustoti nakčiai.
Vis juokauju, kad, grįžusi iš Venecijos, keliausiu tiesiai į „Regitrą“, ir, parodžiusi kilometražą, pareikalausiu nulupti klevo lapą nuo automobilio. Nors vairuoju pusmetį, jau sukoriau vienuolika tūkstančių kilometrų, ir dar bent du tūkstančiai laukia artimiausią savaitę.
Žinoma, naivu manyti, kad nuvažiuoti kilometrai yra svarbiausias vairavimo įgūdžių rodiklis. Autostradose, ypač austriškose, vairuoti yra išties lengva, ir tokia kelionė labiau ugdo valią, o ne reakciją. Kur kas daugiau, manau, esu išmokusi Vilniuje, kur šaltų nervų reikia jau vien dėl to, kad mano klevas tiesiog siutina kai kuriuos aplinkinius nekantrius vairuotojus.
Kelionės automobiliu man dabar pakeitė autostopą, nors dėl azarto dar kartais patranzuoju. Keliauti automobiliu yra pigu. Žinoma, reikia pasakyti, kad mano mažas „Opel Corsa“ teima penkis ar šešis litrus dyzelino užsienyje, todėl net Italijoje, kur litras degalų gali kainuoti ir pusantro euro, kainos man nesikandžioja.
Automobilis suteikia ir kitų privalumų – pamatai tokių vietų, kur be automobilio tikrai neužsuksi. Tiems, kurie nori keliauti automobiliu, bet nenori savęs pernelyg kankinti iššūkiais, rekomenduoju į kelionę pasiimti vairuojantį draugą. Mat aš dabar toliau guliu ant žolės prie Venecijos, nuostabus miestas yra ranka pasiekiamas, bet kūnas yra toks nuvargęs, kad Venecija menkai mane tevilioja.
