Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Tarpukario eismas Lietuvoje 1. Neribojamas greitis užmiestyje ir baudimas kalėjimu

Po dešimtmečio, kai Karlas Benzas sukonstravo pirmąjį vidaus degimo variklio varomą automobilį, 1896 metais dabartinės Lietuvos teritorijoje įregistruota pirmoji tokia „velnio mašina“. Su vis didėjančiu tokių transporto priemonių skaičiumi, daugėjo avarijų, taip pat ir aukų skaičius.
Temos: 2 Automobilis Lietuva

15min straipsnių ciklas apžvelgs keletą įdomiausių eismo subtilybių Lietuvos keliuose. Šį kartą – apie situaciją Lietuvos keliuose tarpukariu.

Po pirmojo pasaulinio karo, 1922 metais Lietuvoje buvo įregistruotos 155 transporto priemonės, vėliau šis skaičius pradėjo sparčiai didėti – ne procentais, o dešimtimis kartų.

Iki 1929 metų, kai buvo išleistas pirmasis kelių įstatymų rinkinys „Sauskeliais naudotis įstatymas ir instrukcija“, žmonės važiavo padrikai. Vienintelis dalykas, kurį žinojo vairuotojai, kad važiuoti reikia dešine kelio puse, lenkti negalima pro dešinę.

Vienintelis dalykas, kurį žinojo vairuotojai, kad važiuoti reikia dešine kelio puse, lenkti negalima pro dešinę.

Tačiau ši knygelė didelės reikšmės neturėjo – daugelis vis tiek nesuprato kaip reikia saugiai važiuoti. Situacija kiek pasikeitė ir eismo taisyklės tapo labiau suprantamos po to, kai tuometinis judėjimo nuovados viršininkas Bronius Matulaitis 1938 metais sudarė „Judėjimo tvarkos nuostatus“ – tai buvo pirmasis kelių eismo taisyklių rinkinys, kuris taip pat buvo ir iliustruotas pavyzdžiais.

Knygelė buvo išleista 5000 vienetų tiražu. Turint galvoje kiek tuo metu buvo nedaug automobilių – tiražas išties didelis, tokios knygelės kaina buvo 2 litai. Vieną egzempliorių turi, ir su 15min žurnalistais pasidalino, Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus.

Susirūpinimas eismo saugumu

Tuo metu, kai Vilnius priklausė Lenkijai, laikinoji sostinė Kaunas ir Kauno apskritis, išgyveno aukso amžių – ekonomika gerėjo, kūrėsi vis daugiau parduotuvių, į Kauną atvykdavo gyventi vis daugiau ir daugiau žmonių. Kartu su 100 tūkst. eismo taisyklių neišmanančių ir jų nesilaikančių piliečių, Kauno gatvėmis 1932-1933 metais dardėjo beveik 1000 motorizuotų transporto priemonių, tiek pat registruotų arklių tempiamų vežimų, per pustrečio tūkstančio dviračių, kurie taip pat būdavo registruojami.

Kalėjimo bausmė buvo gana įprasta praktika. Be milžiniškų sumų, kurias tada priteisdavo teismas, eismo įvykį sukėlę dalyviai sėsdavo belangėn, o taip pat netekdavo šoferio lapo, dažniausiai – pusei metų.

Kelių kokybei negerėjant, o eismo intensyvumui didėjant 1932 m spalio 1 d. įkurta Kauno judėjimo nuovada – tai buvo šiuolaikinės kelių policijos pirmtakė. Dar anksčiau, liepos 14 d. tuometinis Kauno policijos vadas Vladas Jankauskas kreipėsi į Piliečių apsaugos departamento direktorių, kad būtų sudarytas atskiras policijos darinys, kuris tikrintų autovežimių techninę būklę.

„Nes daugumas autovežimių, išvažiavusių už miesto ribų, gerai žinodami, jog ten nėra policijos kontrolės, nesilaiko važiavimo taisyklių, važiuoja virš nustatyto greičio, kas ir būna taip dažna katastrofų priežastimi“, – kreipdamasis į direktorių sakė Vladas Jankauskas.

Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80 metų“/Gaisrinės viršininko pavaduotojas žuvo autoavarijoje, XXa. 4 deš.
Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80 metų“/Gaisrinės viršininko pavaduotojas žuvo autoavarijoje, XXa. 4 deš.

Pirmuoju judėjimo nuovados viršininku tapo Bronius Matulaitis, kuris 1938 metais ir parašė „Judėjimo tvarkos nuostatus“.

Nemokėjimas ir nežinojimas – dažniausia avarijų priežastis

Nenuostabu, kad atsiradus automobiliams su vidaus degimo varikliais, kai kurie vairuotojai, kaip tada teigė spauda, mėgdavę šposauti prie vairo. Tokių šposininkų pasitaikydavę ir anksčiau, kai transporto varomoji jėga buvo tik arklys, tačiau šposininkas prie automobilio su vidaus degimo varikliu – pavojingesnis.

 

Spaudos dėmesys avaringumui ir saugumui keliuose buvo labai menkas. Praktiškai iki sudarant judėjimo policijos nuovadą, laikraščiuose atsirasdavo vos po vieną, kitą pranešimą apie eismo nelaimes. Dažniausios eismo nelaimės – vežimų susidūrimai su pėsčiaisiais (apie pėsčiųjų saugumą ir įstatymus pėstiesiems „judėjimo tvarkos nuostatose“ – trečioje straipsnių ciklo dalyje).

Dažniausios automobilių avarijų priežastys būdavo sankryžų persirikiavimo pažeidimai, arklių vežimų vežikai, nesilaikydavę dešinės kelio pusės, pėstieji ir dviratininkai.

Didelį vaidmenį kuriant eismo taisykles, šviečiant žmones apie saugų elgesį kelyje suvaidino ir anuomet buvusi prestižinė organizacija Lietuvos automobilių klubas. Klubo narių patarimų ir rekomendacijų klausė ir Kauno apskrities policijos vadas V.Jankauskas ir judėjimo nuovados viršininkas B.Matulaitis.

Dažniausios automobilių avarijų priežastys būdavo sankryžų persirikiavimo pažeidimai, arklių vežimų vežikai, nesilaikydavę dešinės kelio pusės, pėstieji ir dviratininkai, nesilaikydavę taisyklių, o taip pat ir netvarkinga technika: „Kai kada vairą susukus į vieną pusę, atsukti jau nebegalėjai“, – teigia Energetikos ir technikos muziejaus transporto ekspozicijos kuratorius Ričardas Žičkus. 

Verta paminėti ir tai, kad dažna sužalojimų priežastimi buvo automobilių stiklai – jie duždavo į šukes, nes nebūdavo grūdinti, kokie yra montuojami į dabartinius automobilius. Taip pat ypač specifinė tų laikų avarijos situacija – pėstieji, siekdami apsisaugoti automobilio sukelto dulkių debesies, eidavo į tą pusę, iš kurios nepučia vėjas, tokiu būdu palįsdami tiesiai po automobilio ratais.

Baudos pažeidėjams – dešimties ir daugiau mėnesinių atlyginimų dydžio

Viena pirmųjų nuobaudų, kuri buvo skiriama už greičio viršijimą, pasirodė XXa. 3 deš. Pranešimai apie naujo tipo nuobaudą galiojo Kaune ir jo apskrityje. „Privalomasai įsakymas“ skelbė, kad nuo pranešimo pasirodymo dienos, Kaune ribojamas visų transporto priemonių greitis iki 20 km/val. Pažeidusiems šį įstatymą – 1000 litų bauda. Tais laikais tai buvo milžiniški pinigai. Palyginimui – vieno kambario buto nuoma, 1938 metais vidutiniškai atsieidavo apie 13 litų. Greitis buvo matuojamas chronometrais. Policininkai buvo išmokyti, kaip chronometro pagalba pamatuoti artėjančio automobilio greitį.

Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80 metų“/Apvirtęs gaisrinės automobilis, vieta nežinoma. 1925 metai.
Nuotr. iš knygos „Lietuvos kelių policijai 80 metų“/Apvirtęs gaisrinės automobilis, vieta nežinoma. 1925 metai.

Tačiau tokie griežti reikalavimai buvo tik miestuose. B.Matulaičio 1938 metų knygelėje skelbiama, kad tuo metu Lietuvos užmiesčiuose lengviesiems automobiliams greitis nebuvo ribojamas, o taip pat greitis miestuose pakeistas, ir tais metais mieste jau buvo galima važiuoti 40 km/val greičiu.

Apskritai, žmogaus, sukėlusio eismo įvykį pokario Lietuvoje, laukdavo ypač dideli finansiniai nuostoliai, nevengta ir sodinimo į kalėjimus. Ištrauka iš vienos eismo nelaimės, įvykusios 1939 metų kovo 6 d. (laikraštis „XX amžius“):

„Šoferis Vold. Šmitas nubaustas pusantrų metų s.d. kalėjimo“: Tik ką gavęs vairuotojo pažymėjimą V. Šmitas nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė sunkvežimio ir užvažiavo ant Vytauto Didžiojo tilto šaligatvio. Vienas žmogus žuvo, keturi buvo sunkiai sužeisti. „Sunkvežimis buvo prikrautas per didelio svorio, dėl to, judėjimo policijos nuomone, ir įvyko katastrofa“. Kauno apygardos teismas V. Šmitą nubaudė 1,5 metų kalėjimo bausme. Be to, suvažinėto vaiko tėvams iš V. Šmito ir sunkvežimio savininkų priteisė 520 Lt laidojimo nuostoliams padengti, „o sužeistojo Šunausko Vlado motinai 267 Lt vienkartinio atlyginimo ir toliau kas mėnesį po 30 Lt iki Vlado Šunausko mirties.

Kalėjimo bausmė buvo gana įprasta praktika. Be milžiniškų sumų, kurias tada priteisdavo teismas, eismo įvykį sukėlę dalyviai sėsdavo belangėn, o taip pat netekdavo šoferio lapo, dažniausiai – pusei metų.

1935 metais policijai atsirado galimybė skirti iki 5 Lt dydžio baudą įvykio vietoje. Baudos nuo 1 iki 5 litų buvo skiriamos pėstiesiems, besibūriuojantiems ant šaligatvių, už neleistiną gatvės perėjimą, už jodinėjimą ar važinėjimą nepažabotais arkliais, už be priežiūros paliktus arklius, už nesilaikymą dešinės kelio pusės, 1 lito bauda buvo skiriama už nenuvalytą transporto priemonės registracijos ženklą.

Taip pat buvo baudžiami vairuotojai, kurie palikdavo savo transporto priemonę įjungtu varikliu, neteisingai lenkusiems, vadeliotojams ir raiteliams buvo skiriamos baudos už ne vietoje paliktus arklius. Šios baudos buvo įvertintos 5 litais. Palyginimui – už penkis litus buvo galima nupirkti šešis kilogramus jautienos.

Situacija keliuose tuo metu buvo itin prasta – Lietuvos centrinio archyvo duomenys rodo, kad 1938 metais lapkričio 25-26 dienomis Kaune buvo vykdomas aktyvus eismo tikrinimas, kurio metu buvo užfiksuoti 1791 eismo pažeidimai, o visi jie įvertinti 2874 litais. 1089 litus prasižengusieji „pasižadėjo sumokėti vėliau“.

Kita ciklo dalis 15min – apie transporto priemonių techninį tikrinimą: „Techniniai reikalavimai net arkliui, tempiančiam vežimą“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?