Aplinkkelio kanalizacijos šulinių dangčiai
Vilniaus vakarinio aplinkkelio atkarpa, nuo Pilaitės pasukus į Gariūnų pusę, dosniausiai šulinių dangčiais apdovanoja antrosios juostos vairuotojus. Šiame trumpame vos 3 km kelio ruože automobilio ratai „pasisveikina“ su 66 šulinių dangčiais.
Važiuojant atgal – nuo Oslo gatvės pasukus link Pilaitės – ypač gausi šuliniais yra pirmoji eismo juosta. Todėl dalis vairuotojų arba važiuoja šia juosta maksimaliai pasitraukę į kairę pusę, arba renkasi antrąją ir trečiąją juostas. Nes šulinių dangčių nuolatinis dunksėjimas ilgainiui ima erzinti ir netgi nervinti. Kodėl netgi moderniame vakariniame aplinkkelyje neišvengta senos problemos – ar neįmanoma kelio projektuoti taip, kad šuliniai atsidurtų tik šoninėje juostoje, skirtoje avariniam sustojimui? Arba šalikelėje?
Inžineriniai sprendimai ir brangi žemės kaina
Šuliniai slepia inžinerinius tinklus, kurie paprastai tiesiami po gatvėmis – taip pigiau ir patogiau. Žemė miestuose brangi, tad vien inžineriniams tinklams tiesti atskiro sklypo pirkti neverta, o ir ant vamzdžiais apkarstyto sklypo namo jau nebepastatysi.
„Jeigu iškelsim inžinerinius tinklus į šalikelę ar šaligatvį, tai bus didelis trukdis pastatų statybai – ant vamzdynų turbūt statyti nebus galima, tad kiekvienu atveju projektuotojai sprendžia individualiai, kurioje kiekvienos gatvės vietoje įrengti tuos vamzdynus. Gali būti ir istoriškai susiklostę, kad kitaip jų negalima padaryti“, – aiškino Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto technologinių įrenginių katedros prof. habil. dr. Henrikas Sivilevičius.
Profesorius pabrėžė, jog mieste žemė yra brangi, tad stengiamasi maksimaliai išnaudoti kiekvieną jos kvadratinį metrą: būtent todėl inžineriniai tinklai (vandentiekis, nuotekos, lietaus kanalizacija, dujotiekis ir t.t.) dažniausiai tiesiami būtent po važiuojamąja dalimi, o priėjimas prie jų yra tik per šulinius.
„Žinoma, tai gali sukelti daug bėdų – pavyzdžiui, dėl lietaus gruntas gali būti paplautas, o mes pamatome pasekmes tik įgriuvus kelio dangai. Šuliniai yra tik matoma dalis. Jie jungia vamzdynus, kartais labai didelio skersmens. Norint juos perkloti, reikia visą žemę nukasti, iškasti pačius vamzdynus, sustabdyti eismą, nukreipti pro apylanką ir t.t. Jeigu šiandien jie tenkina reikalavimus, tai juos verta palikti“, – teigė VGTU atstovas.
Buvo išnaudotos visos galimybės?
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Susisiekimo komunikacijų vadovas Arūnas Visockas paantrino VGTU profesoriui ir teigė, kad būtent į tokius argumentus ir buvo atsižvelgiama tiesiant Vilniaus vakarinio aplinkkelio dalis.
„Aplinkkelio statybos metu buvo peržiūrėti inžinerinių tinklų sprendiniai ir išnaudotos visos įmanomos galimybės inžinerinių tinklų šulinius iškelti į rezervinę eismo juostą. Vilniaus vakarinio aplinkkelio III etapo techniniame projekte suprojektuoti 249 inžinerinių tinklų šuliniai, kone pusę jų (122) suprojektuoti rezervinėje eismo juostoje. Kur nėra rezervinės juostos, pvz., greitėjimo-lėtėjimo juostos, 30 šulinių suprojektuota eismo juostos viduryje. Vietose, kuriose nebuvo galimybės inžinerinius tinklus ir jų šulinius suprojektuoti rezervinėje eismo juostoje arba negalima iškelti tinklų į privačius žemės sklypus, o esamos inžinerinės komunikacijos kerta Vakarinio aplinkkelio trasą, inžinerinių tinklų šuliniai suprojektuoti eismo juostos viduryje“, – komentavo A.Visockas.
