Pamenu, kai į Lietuvą pradėjo plaukti vakarietiški automobiliai, apie W123 kėbulo „Mercedes-Benz“ automobilių skardas buvo kalbama, kad jos silpnesnio pistoleto šūvį atlaikytų. Jos storos, nes tuo metu „Mercedes-Benz“ plienui netaupė. Ne veltui tarp šios markės mylėtojų sklando pokštas, kad W123 kėbulo „Mercedes-Benz“ – paskutinis metalinis automobilis. Visi vėlesni – plastmasiniai.
Deja, skardos storis neturi nieko bendro su jos atsparumu korozijai. Nebent tiek, kad kiaurai prasigraužti rūdys užtrunka pusmečiu ar metais ilgiau. Tas visai neguodžia, nes sustabdyti procesą labai sunku. Mūsų auksarankiai garažuose geba užglaistyti, uždažyti ir problemą pamiršti. Tai padeda tiek, kiek padeda storas makiažas pliaupiant lietui.
Visi šios kartos „Mercedes-Benz“ automobiliai turi vieną bendrumą – jie neturi antikorozinės dangos. Nėra cinkuoti, kitaip tariant. Todėl mūsų sąlygomis jų kėbulus reikia prižiūrėti dažniau, nei vairuotojui lankytis pas odontologą.
Nesiimant priemonių skylė bagažinėje vieną dieną pasidarys tokia didelė, kad atsarginis ratas iškris
Štai mano baltas „Krokodilo“ pravardę užsitarnavęs egzempliorius darosi rudas. Po priekiniu buferiu esanti skardinė „lūpa“ jau visai pavargo. Keista, bet kairė pusė akivaizdžiai smarkiau parūdijusi, nei dešinė. Gal todėl, kad paprastai važinėju vienas ir automobilis važiuoja palinkęs į kairę? Vargiai. Spėju, kad praeitų remontų metu „specialistai“ labiau pasirūpino dešine puse.
Problemiškas darosi ir automobilio dugnas. Bagažinėje, po atsarginiu ratu jau yra skylė! Gal ir gerai, atsarginis ratas gauna gryno oro, vėdinasi ir visa bagažinė. Bėda tik, kad važiuojant šlapiu keliu veržiasi visai ne grynas oras, o vanduo. Esu tikras, kad nesiimant priemonių skylė vieną dieną pasidarys tokia didelė, kad tas atsarginis ratas visai iškris.
Iš pradžių visai padoriai atrodęs kairys priekinis sparnas atidžiau pažiūrėjus pasirodė labai prastas. Nors vizualiai rūdys driekiasi vos kelis centimetrus, po dažų sluoksniu matosi dar keli židiniai. Tokios detalės remontuoti jau niekas nesiims, teks ieškoti naujos.
Lankantis Švedijoje pastebėjau, kad visų senovinių automobilių kėbulai tvarkingi, lyg būtų pagaminti vakar. Amžių išduoda tik nublukusi spalva ar aptrupėjęs lakas. Pasirodo, Švedijoje keliai nėra barstomi druska ir papildomų paskatinimų metalui rūdyti nėra. Mūsų žiemų tie automobiliai būtų tikrai neišgyvenę. Na, nebent kažkur Fabijoniškių garažų masyvuose.
Ką daryti, kai automobilio nesinori išmainyti į pinigus metalo laužo supirktuvėje? Taupyti ir keliauti pas profesionalius automobilių dažytojus. Bandyti keisti smarkiai surūdijusias dalis naujomis, o ne tokias geometriškai sudėtingas dalis virinti naujos skardos lakštais. Darbas, nors ir nėra juvelyrinio sudėtingumo, yra itin atsakingas. Pražiopsojus nors ir mažiausią rūdžių židinį, visą darbą jau ateinantį pavasarį gali tekti atlikti per naują.
Tokia štai šių dienų mano misija – surasti dažymo paslaugas teikiančią įmonę su geromis rekomendacijomis ir protingomis kainomis. Taigi, nustoju rašęs ir pradedu paieškas. Palinkėkite sėkmės!
