Automobilis: „Peugeot 206“, 2005 m., 1,4 l dyzelis, 68 AG, rida – 85 000 km. Vid. degalų sąnaudos – 6–7 l/100 km mieste, 4–5 l/100 km užmiestyje.
Vairuotojas: žurnalistas Gediminas, vairavimo stažas 5 metai.
Kodėl vairuoją tokį automobilį: mažas, manevringas miesto automobilis su gražiais priekiniais žibintais.
Gedimai: užsikišusi degalų įpurškimo sistema, stringantis galinio lango valytuvas, nuolat perdegančios priekinių žibintų lemputės.
Istorija prasidėjo nuo „Golf II“
Vos gavęs vairuotojo pažymėjimą, kelerius metus vairavau legendinį lietuvių liaudies automobilį „VW Golf II“. Ir taupiau naujam automobiliui, nes manasis jau vos kvėpavo.
 |
| Tomo Digaičio/GAZAS.LT nuotr./Garažas: Gedimino „Peugeot 206“ |
Išklerusi ir vos veikianti pavarų dėžė bet kada galėjo subyrėti. Jis „valgė“ itin daug degalų, o paskutiniais metais variklio aušinimo skysčio ėmė vartoti daugiau negu benzino. Kentėjau iki paskutiniųjų, bet kantrybė baigėsi ir ryžausi naujam pirkiniui.
Pagrindiniai reikalavimai buvo paprasti: kadangi didžiąją dalį laiko praleidžiu mieste, reikėjo kompaktiško (dažniausiai važinėju vienas), manevringo, nebrangaus (nenorėjau imti paskolos) ir neseno (iki 5 m.) automobilio. Ieškojau vokiškų, bet mano reikalavimai nesutapo su realybe, tad pasirinkau trejų metų „Peugeot 206”.
Šiek tiek prisibijojau kalbų apie nepatikimus prancūziškus automoblius, tačiau važinėju juo jau trejus metus ir galiu pasakyti, kad jis gana patikimas. Be to, man labai patiko jo priekiniai žibintai. Patinka iki šiol, beje.
Nusipirkus jo odometras rodė pravažiuotus 30 000 km, dabar odometro parodymai peržengė per 85 000 km ribą.
Dideliais atstumais nevažinėju, apsiriboju Lietuvos masteliais (iki 300 km į vieną pusę).
Akys gražios, bet kelia rūpesčių
Didesnių gedimų per trejus metus nepasitaikė. Brangiausias – tai degalų purkštukų „prapūtimas“ (apie 1000 Lt). Visi kiti apsilankymai servisuose apsiriboja savaime susidėvinčiomis dalimis ir eksploataciniais kaštais (tepalai, filtrai, stabdžių kaladėlės ir pan.). Nežinau, ar man pasisekė, ar prancūziškų automobilių nepatikimumas – mitas, tačiau esu juo patenkintas (sakydamas tai tris kartu apspjauna kairėje sėdintį kolegą ir beldžia sau į kaktą, nes šalia nėra medienos – red. past.).
Vienintelė reguliariai besikartojanti bėda – tai nuolat perdegančios priekinių žibintų lemputės. Per metus pakeičiu bent po tris. Laimei, jos nėra itin brangios (apie 10 Lt.), o keitimas nereikalauja didelių pastangų, tačiau vis tiek tai nervina. Apsilankiau net keliuose servisuose, bet meistrai tik trūkčioja pečiais, todėl dabar nuolat vežiojuosi po kelias lemputes ir galvoju, gal jau verta jas pirkti dideliais kiekiais už didmeninę kainą. Taip ir žaidžiam – jos perdega, aš keičiu. Likimo ironija – man priekiniai žibintai kone gražiausia šio automobilio detalė, gal prancūzas man specialiai taip merkia akis?
 |
| Tomo Digaičio/GAZAS.LT nuotr./Garažas: Gedimino „Peugeot 206“ |
Tiems, kas nori tokio, nepūsiu arabų į akis. Vietos jame nėra daug nei salone, nei bagažinėje. Priekyje telpa du žmonės, ant galinės sėdynės – iki penkių (patikrinta). Tiesa, komfortiškai įsitaisys nebent dviese. Kad ir ką sakytų trečias, ketvirtas ir penktas, jie turi būti arba itin smulkūs arba visiškai girti ir turėtų džiaugtis, kad juos bent kažkas paveža. Tačiau reikalavimų dėl vietos ir nekėliau – aš telpu ir tai yra svarbiausia.
„Peugeot“ nuotaikos irgi keičiasi
Nors ypatingų gedimų nepasitaikė, bet vienas „prancūziškas“ kaip tik dabar kankina mano gražiaakę. Prieš porą savaičių kažkas ėmė barškėti automobilio gale. Bijojau, kad anapilin iškeliauja amortizatoriai ar kažkas nutiko važiuoklei, todėl porą savaičių pakentėjęs užsirašiau „pas daktarą“ ir nuvažiavau į servisą. Paaiškėjo, kad nieko keisti nereikia, paprasčiausiai atsisuko atsarginį ratą laikantis mechanizmas. Mašiniukas nedidelis, todėl atsarginis ratas pritvirtintas jo išorėje – po bagažinės grindimis.
Tą kartą meistrai pakeitė ir stabdžių trinkeles – jos jau buvo susidėvėjusios. Be to, paliko man dovanų – bagažinėje radau užkritusį prožektorių. Vyrai, neliūdėkite, kitą kartą apsilankęs grąžinsiu. Pažadu.
Įdomu tai, kad barškesys nepraėjus ir savaitei grįžo. Dabar jis priklauso nuo „Pežiuko“ nuotaikos. Kartais barška, kartais tyli. Šiandien, pavyzdžiui, tyli diena. Kai barškėjimas padažnės, teks ryžtis ieškoti tos priežasties pačiam. Antrą kartą dėl tos pačios problemos kreiptis į meistrus gėda – už pirmą kartą jie nepaėmė iš manęs nė lito.
Muzika automobilyje privaloma
Kalbant apie elektroniką, jau perkant mašiną joje buvo įdėtas „turginis“ grotuvas (vienas klaikiausių ir turbūt pigiausių kokius teko matyti per savo trumpą gyvenimą).
 |
| Tomo Digaičio/GAZAS.LT nuotr./Garažas: Gedimino „Peugeot 206“ |
Jis netruko sugesti, tad nusipirkau naują. Grojo jis ilgai ir gražiai, kol sykį po filmo kino teatre pamečiau grotuvo „snukį“ (nešiodavausi jį striukės vidinėje kišenėje, o žiūrint filmą striukę buvau numetęs ant žemės ir jis, matyt, iškrito). Kai apsičiupinėjęs grįžau po kokių 10 minučių, salė jau buvo išvalyta, o šlavėjos, aišku, „nieko nerado“.
Žinia, žiopliams garantija netaikoma, tad teko pirkti naują grotuvą. Radau analogišką esamam – galvojau, iš pakuotės išsiimsiu tik „snukį“, o visa kita arba liks detalėms, arba kam „prakišiu“. Bet „snukis“ netiko – nors grotuvo išvaizda buvo identiška, keliais milimetrais skyrėsi jo ilgis. Supykęs grįžau į parduotuvę, jie paaiškino, kad žiopliams pinigų negrąžina, bet matydami nepatenkintą klientą pasiūlė kitą variantą – pakeisti nusipirktą grotuvą į geresnį, su ekranėliu. Taigi dabar džiaugiuosi teorine galimybe važiuojant žiūrėti filmus 3 colių ekranėlyje. Niekada šios funkcijos nebandžiau, nes normaliai matyti filmą reikalingi žiūronai, bet grotuvu esu patenkintas. Juolab kad susimontavau galingesnes garso kolonėles.
Prancūziškos valytuvų problemos
Turiu dvi problemas su valytuvais. Pirma – niekur nerandu „Peugeot 206“ pritaikytų priekinio stiklo valytuvų (nebent originalūs už 100 Lt ar daugiau, kas man yra nesuvokiama kaina už tokią detalę).
Antra – „aptingo“ (o gal rūdimis paspringo) galinio stiklo valytuvo varikliukas. Jei pats valytuvas pakeltas nuo lango, jis puikiai sukiojasi. Tačiau kai valytuvą nulenki prie stiklo, jis užstringa. Nei „WD-40“, nei tepalai, nei kitos priemonės nepadėjo. Reikės dar išbandyti „Coca-Colą“. Kadangi varikliuko keitimas yra brangus malonumas, aš renkuosi purvu „niauktą“ galinį stiklą.
Žieminės problemos
Aišku, dyzelis nebūtų dyzelis, jei žiemą nesirgtų. Kiekvieną žiemą atėjus „didiesiems šalčiams“ (- 25o C ir daugiau) tenka jį kamuoti. Kartais jo tinginystė nugali, todėl tenka kviesti draugus su „krokodilais“. Bandžiau važiuodamas į darbą neklausyti muzikos, tačiau tai nedaug gelbėjo.
Pernai pirkau naują akumuliatorių, tai bus įdomu, ar iškęs jis šią žiemą... Sumontavau galingesnį, pažiūrėsim, ar padės.
Nuotykiai tęsiasi nepaliaujamai
Ko gero baisiausias „nuotykis“ – kai, rodos, prieš metus važiavau žvyrkeliu maždaug 70–80 km/h greičiu ir per vėlai pastebėjau posūkį. Kirtau per stabdžius, slysdamas „prisiminiau“, kad esu ant žvyrkelio, tada bandžiau išimti posūkį duodamas „gazo“, bet šoniniais ratais vis tiek „kabinau“ kelkraštį. Laimei, neapsivertėm. Tik tarp priekinės padangos ir ratlankio prilindo žolių. Supratau, kad nesu ralistas, todėl dabar žvyrkeliu važiuoju iki 50 km/h.
 |
| Tomo Digaičio/GAZAS.LT nuotr./Garažas: Gedimino „Peugeot 206“ |
Buvo ir įvairių smulkių „nuotykėlių“. Kartą važiuojant greitkeliu kažkokiu būdu atšoko veidrodėlio stikliukas ir tabalavosi ant laidų. Tai labiau prajuokino, negu išgąsdino. Panaudojus klijus, problema buvo išspręsta.
Prajuokino ir dar vienas nuotykis, patirtas per žioplumą. Plovykloje nulenkiau radijo anteną, kad nesubraižytų stogo. Pamiršau atstatyti ją į vietą ir savaitę klausiausi šnypščiančio radijo. Tik po keleto dienų „pagavau kampą“, kodėl jis nenorėjo deramai veikti.
Na, o praėjusią žiemą važiuojant per pusnis nuplėšta plastikinė dugno apsauga turbūt labiau kasdieniškas nuotykis.
Tiek tų problemų. Kol kas mašiniukas tarnauja ištikimai, o trūkumai – tai labiau mano nepatyrimas ar žioplumas, o ne prancūziuko kaprizai. Galbūt jie ne tokie jau nepatikimi? Kaip manot?
