Visi automobiliai kada nors tampa Opeliais („Opel Meriva“)

Automobilis: „Opel Meriva“, 2003 m., 1,6 l benzinas, 100 AG, rida – 108 000 km, vid. kuro suvartojimas – apie 8 l/100 km.

Vairuotojas: 15min.lt žurnalistė Viktorija, vairavimo stažas 1,5 mėnesio.

Kodėl vairuoją tokį automobilį: nupirko tėtis.

Gedimai: sugedusi salono šildymo sistema.

Jauna vairuotoja

Kaip turbūt supratote, nesu itin patyrusi vairuotoja ir apie automobilius suprantu tiek, kad jie važiuoja, ir skiriasi tuo, kad vienuose lyja (tokius žmonės vadina kabrioletais), o kituose ne. Ai tiesa, dar būna gražūs arba ne, ir dar sportiniai.

Garažas: Viktorijos "Opel Meriva"

Šį automobilį man nupirko tėvai, taigi balso teisės renkantis, ką vairuoti, neturėjau. Tiesa, priekaištų negaliu ir nenoriu reikšti – automobilis išties puikus ir jokių nepatogumų nekelia.

Pasirinkimą nulėmė keli kriterijai – visų pirma, aš nepatyrusi vairuotoja, taigi ieškojom automobilio, kuris būtų saugus, techniškai tvarkingas, ne per didelis, už priimtiną kainą ir užtektinai moteriškas. Neesminis pageidavimas – automatinė pavarų dėžė, idant nuolatinis važinėjimas Vilniaus miesto gatvėmis ir gatvelėmis būtų kaip įmanoma paprastesnis bei teiktų malonumą, o ne prilygtų darbui.

Mano Opeliukas būtent toks ir yra – su automatine pavarų dėže (jame sumontuota pusiau automatinė „Easytronic“ pavarų dėžė – red. past.), palyginus saugus, palyginus nedidelis, moteriškas ir labai gražus (mano akimis žiūrint).

Mūsų kieme šis Opelis atsirado šių metų kovą, bet jį vairuoti pradėjau tik rugpjūčio pabaigoje, vos gavusi vairuotojo pažymėjimą.

Gedimai smulkmeniški

Per pusę metų bendro gyvenimo su Opeliu jį buvo ištikęs vos vienas gedimas – važiuodama per baisingą liūtį pastebėjau itin didelį langų rasojimą, todėl mėginau įjungti ventiliaciją, tačiau šioji neveikė. Kad ir ką spaudžiau, kad ir kaip jos maldavau. Pasibaigus liūčiai teko vykti pas meistrą – jis greitai sutvarkė gedimą ir tikino, kad šitokios markės automobilyje nieko panašaus nėra matęs.

Garažas: Viktorijos "Opel Meriva"

Tiesa, dar vienoje sankryžoje nei iš šio, nei iš to staiga užsidegė visos prietaisų skydelio lemputės, nors automobilio variklis veikė! Iš pradžių supanikavau, bet nusiraminus viskas susitvarkė savaime. Tereikėjo atlikti „Restart“ funkciją – užgesinti ir vėl užvesti automobilį. Tai vyko ryte, tad rytinio piko dalyviai pyko ant staiga vidury gatvės sustojusio „Opelio“, bet ką darysi – toks gyvenimas. Visi automobiliai kada nors virsta Opeliais, kaip sako liaudis...

Vairuoju kiek ilgiau, negu turiu vairuotojo pažymėjimą – pusmetį iki teisių gavimo vairuodavau šalia sėdint tėčiui.

Toli automobiliu nesu važiavusi – dažniausiai apsiriboju maršrutu „namai – universitetas – darbas – universitetas – darbas – kur nors – namai (arba iš kur nors – tiesiai darbas)“, o kartais Opeliukas kartu su manimi išvyksta praleisti laisvalaikio ar pasitarnauja parvežant namo draugus. Toliausia Opelio kelionė per tą laiką, kiek jį turiu, buvo į Klaipėdą ir atgal, tiesa, tą kartą jį vairavau ne aš.

Gyvenimas trumpas, nuotykių – daug

Per trumpą savo gyvenimėlį mūsų šeimoje dabar jau mano pilotuojamas Opelis patirti spėjo daug. Liepos mėnesį man, dviems mano kurso draugams ir Opeliui teko gyventi Klaipėdoje – čia aš su kitais studentais atlikau profesinę – žurnalistinę praktiką, o Opelis stovėjo bendrabučio, kuriame apsistojome, kieme.

Pirmąjį vakarą uostamiestyje nutarėme praleisti prie jūros – po dienos darbų trise sėdome į automobilį ir nekantravome pirmąkart per vasarą nulėkti į paplūdimį. Prie vairo sėdo mano kurso draugas. Išvažinėdamas atbulas iš stovėjimo vietos jis tėškėsi į kito automobilio, stovėjusio tiesiai prieš mus, šoną. Atsitiktinumas, bet auka tapusio automobilio keleiviai buvo ką tik išlipę iš savo transporto priemonės ir benueiną. Netoli spėjo nueiti – gal trejetą metrų, kai išgirdo smūgį, atsisuko ir… truputį nusivylė.

Garažas: Viktorijos "Opel Meriva"

Ironiška, kad įvykio kaltininkai ir nukentėjusieji – to paties bendrabučio gyventojai, kaip išsiaiškinome vėliau. Mano Opelis gavo palyginus nesmarkiai – sudužo galinis žibintas, nukentėjo bamperis. Žala įvertinta kiek daugiau nei puse tūkstančio litų.

Kitam automobiliui teko smarkiau – sulankstėme dureles. Mums pasisekė, kad automobiliu važiavusi kompanija buvo geranoriška – bėdas išsisprendėm taikiai ir besijuokdami, o likusį mėnesį Klaipėdoje dar nesyk pabendraudavome.

Antras incidentas nutiko visai neseniai, tada Opeliuko rakteliai gulėjo jau mano kišenėje. Buvo gražus rugsėjo rytas: man nereikėjo į paskaitas ir švietė saulė.

Išsimiegojusi it princesė ruošiausi vykti į darbą, tačiau kieme mane pasitiko staigmena – per visą didingo, žavingo ir visaip kaip nuostabaus Opeliuko šoną buvo „pravažiavusi“ kažkokia niekinga mašinytė, kaip niekur nieko pradingusi iš įvykio vietos ir palikusi mano mažutį kraujuoti. Matyt, šalia stovėjusio automobilio vairuotojas nebuvo pernelyg apdairus ir, nesugebėjęs deramai išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės, rėžėsi į mano automobilį bei kaip niekur nieko pasišalino iš įvykio vietos.

Gražios dienos nebeliko – rytą užtemdė policininkų vizitas, žalos vertinimas, draudimo reikalai. Pareigūnai, pamatę manąjį „klevą“ ant galinio stiklo, suabejojo, ar tik nebūsiu pati į ką nors įvažiavusi. Išgirdusi šią versiją neberadau tinkamų žodžių.