Atskirti vieną čempiono apdovanojimą nuo kito šalies ralio meistras gali nebent pagal metus, kuriais jis buvo pelnytas. Tarkime, 2012 m. laimėtas trofėjus tapo puikia dovana pačiam sau, aktyvios sportinės karjeros 30-ečio proga.
Nors pastaraisiais metais sportininkas aktyviai užsiima politine veikla, minties išvažiuoti į lenktynių trasą savuoju „Škoda Fabia WRC“ jis neatsisako. Jei visam etapui pasiruošti galbūt neturės pakankamai laiko ir pinigų, tai vienas kitas parodomasis greičio ruožas gali suteikti nemenką malonumą tiek pačiam S.Girdauskui, tiek ir ralio gerbėjams. Tai galėtų įvykti kad ir ralyje „Kauno ruduo“.
– Užaugote greta vieno garsiausių Lietuvos istorijoje lenktynininkų, savo tėčio Kastyčio Girdausko. Ar nejautėte baimės, kad galite nepateisinti lūkesčių, kai pats pradėjote sportuoti?
– To nebuvo, nes pradėjau nuo kartingų. Nuo 1982 iki 1987 m. kone kiekvieną savaitgalį dalyvaudavau varžybose ir tai šiek tiek užgrūdino. Jau buvau išmokęs pats savimi rūpintis, už save pakovot. Atėjus į tikrą automobilių sportą, ralio pagrindai jau buvo sudėti. Kaip sportininkui įgūdžių netrūko, jau nebuvau pergalių neragavęs naujokas.
Lietuvos čempionu važiuodamas kartingu tapau 1982 m., o vėliau kiek sezonų dalyvavau, rodos, visais metais tą rezultatą pakartojau. Pasiekiau pergalių ir Sovietų Sąjungos čempionatuose, taip pat tapau vienu iš paskutinių, patekusių į Sąjungos rinktinę. Visgi man istorija susiklostė taip, kad tapus nariu iširo Sovietų Sąjunga ir visa rinktinė.
– Ar ralio užkulisiuose lankėtės nuo mažų dienų? Kokias svarbiausias pamokas gavote iš tėčio?
– Negaliu slėpti, kad ir tėtis, ir dėdė buvo autoritetai bei mokytojai, kurie išties daug davė. Nuo pat mažų dienų, dar net nepradėjęs lenktyniauti kartingais, nuolat eidavau į garažą Piliakalnio gatvėje, nuo kurio ir prasidėjo „Bangos“ sporto klubo istorija. Ten praleisdavau nemažai laiko, šiek tiek ir pats pasidarbuodavau.
 |
| J.Andriejauskaitės/15min.lt nuotr./Susisiekimo viceministras Saulius Girdauskas |
Vėliau teko ir treniruotėse kartu būti – tiek dienomis, tiek ir naktimis. Dar vėliau buvau ir šturmanas – iš pradžių treniruotėse, vėliau vienose varžybose, atrodo, Alytuje. Aišku, dėdė daug įdėjo pastangų mokydamas mane suprasti, rašyti, tvarkyti stenogramą.
Na, jeigu kalbėsime apie tėvą, tai pačioje karjeros pradžioje, turbūt 1988 m., kai Lietuvos automobilių klubas suformavo šalies rinktinę, jis nemažai tarptautinių ralių šalia manęs važiavo kaip šturmanas. Tos akimirkos labai įsimintinos. Buvo labai daug darbo – su keliu, trajektorijom, taip pat ir su stenograma.
Pirmosios pamokos ir tuometiniai mūsų abiejų pasiekti rezultatai – trečioji vieta Bulgarijoje, antroji vieta Europos čempionate Čekijoje ir ketvirtoji vieta Italijoje – davė galbūt ne maksimalaus greičio pamokas, o išmokė mane, kaip nuvažiuoti iki pabaigos ir pasiekti rezultatą. Tai labai padėjo. Ta patirtis turbūt lydėjo mane ir vėliau.
– Tėvo ir sūnaus ekipažas turbūt nebuvo itin dažnas reginys ir tų laikų ralio varžybose?
– Na, aš esu labai dėkingas, nes suprantu, kad kiekvienam vairuotojui, o ypač aukščiausio lygio sportininkui, koks buvo ir mano tėvas, sėdėti šturmano kėdėje yra labai sudėtinga. Ypač greta jaunuolio, kuris tuo metu nėra visai prognozuojamas, kiekvieną dieną greitėja ir nežinai, kada jis pasieks tą greičio ribą ir gaus pirmą skaudžią pamoką. Jo atsidavimas ir darbas su manimi – man nepakeičiama dovana, o jam sunkūs išgyvenimai, bet turbūt ir laimės akimirkos.
– Ar daug kantrybės tėvui reikėjo važiuojant viename ekipaže su sūnum?
– Nėra ko slėpti. Žmonės, kurie jį pažinojo, supranta, kad kompanijoje jis buvo geriausias draugas. Tikrai nuostabus pasakotojas, sugebėdavo atkurti visokiausias legendas. Visgi, kalbant apie sportą, savo komandą ar vaikus, jis buvo labai reiklus. Uždavėte tą klausimą, tačiau aš suprantu, kad turbūt žinote atsakymą (juokiasi).
 |
| Teodoro Biliūno nuotr./Saulius Girdauskas |
Ant manęs taip pat krisdavo visa šūsnis reikalavimų. Neslėpsiu, kad būdavo ir barnių mašinoje, pykčių. Visgi galiausiai supranti, kad esi mokinio kėdėje ir turi įsisąmoninti, kad jei treneris duoda velnių, tai jis turbūt kažką žino geriau, nei tu padarei. Jau minėjau Čekiją ir Bulgariją... Ten teko daug išgirsti, kaip čia pasakius liaudiškai, velnių išrašymo (juokiasi).
– Per savo ilgametę karjerą matėte, kaip keitėsi ralis. Ar jums patinka jo evoliucija ir kokius didžiausius skirtumus pastebite?
– Aišku, viskas tobulėja – taisyklės, saugumo reikalavimai, ralio organizavimas. Ir ne tik kitose pasaulio šalyse, bet ir Lietuvoje. Visgi norėčiau pasakyti, kad kiekvienu laikotarpiu tas sportas turi savo žavesio ir visada taip bus. Manau, kad nėra tokių žmonių, kurie norėtų jį padaryti neįdomų. Atsiranda telemetrija, kitų galimybių ir jis tampa tik dar įdomesnis.
Mes važiavome „Žiguli“, po to persėdome į „Mitsubishi“, o galiausiai į WRC mašinas, kuriomis važiuoti yra kiekvieno lenktynininko svajonė. Bet aš manau, nebuvo tokio jau didelio skirtumo. Ko man labiausiai gaila, tai kad tėvas tiek atidavęs šiam sportui, negalėjo viso to pamatyti. Sakykime, kad ir tos tikros technikos atsiradimo, būtent Baltijos šalių ir Lietuvos automobilių sporte.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Kiek neįprastas vaizdas – Saulius Girdauskas su Audriumi Šošu, labai greitai papildę ralio „Kauno ruduo 2004“ ralio žiūrovų gretas.... |
– Ar jaunuosius lenktynininkus, vairavusius VAZ modelių pagrindu sukonstruotus bolidus, labai traukė išbandyti, ką gali užsienietiška technika?
– Visi sekė stebėjo ir žinojo tas madas, kaip ir mes dabar gaudomės ir žinom. Galbūt informacijos srautas ir buvo sunkiau prieinamas. Aš atsimenu tą laiką, rodos, tai buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai susisiekėme su „Lancia“ pagrindine komanda, kalbėjomės, derėjomės, dalyvavom testuose. Turėjome reikalų su visais tuometiniais komandos vadovais.
Dalyvaudami viename iš europinių etapų, Italijoje vykusiame rudens ralyje, skirtame amžiną atilsį Attilio Bettegos atminimui, ir mes buvome pakviesti į komandą, atlikome testus, jau ir automobilių pirkimas buvo suderintas.
Deja, kažkokie tuometinės santvarkos kabliukai, niuansai taip ir neleido išsipildyti visoms svajonėms. Visgi praėjus keletui metų ir padedant tuometiniams organizatoriams Vytautui Federavičiui ir Ingridai Federavičienei, jos galiausiai buvo išpildytos ir tos „Lancios“ atsirado pas mus. Regis, 1995 m. aš jau sėdėjau prie tokios mašinos vairo.
– Tais laikais daugumai profesionalų teko būti ir konstruktoriais, ir mechanikais. Ar daug laiko praleidote krapštydamasis su technika?
– Aš manau, kad kiekvienas vairuotojas turi išeiti mechanikos kursą. Ir pagrindinėse WRC komandose per varžybas matyti, kad įvykus gedimui ar lūžus kokiam mazgui patys lenktynininkai griūna po mašina, remontuoja, susisiekia telefonu ir tariasi su mechanikais, inžinieriais.
Suprantu, kad technika patobulėjo smarkiai ir be naudojimo instrukcijos negali visko žinoti, o be programinės įrangos ne viską ir sutvarkysi. Visgi tai lenktynininkui privaloma ir man pačiam teko visko išmokti, ypač dirbant kartu su Žilvinu Sakalausku, dalyvaujant Lenkijos čempionatuose su „Samara“. Tuomet kurdavome ir konstruodavome techniką tiek sau, tiek ir lenkams. Kad ir variklius ar pavarų dėžes.
Aišku, tuometinėje santvarkoje mes turėjome idealiai sukurtą ir suplanuotą „Bangos“ sporto klubą po radijo įrangos gamyklos sparnu. Ten buvo ir bazė, ir vadovybė. Atskiri žmonės rūpinosi sandėliais, detalėmis, automobilių gavimu.
Tuomet galbūt buvo šiek tiek lengviau atsiduoti pačiam sportui. Dabar vairuotojui tenka beveik viskas – ir komandos vadyba, o jei yra klubas, ir pasirūpinti jaunesniais jo nariais. Mums tėvo atminimui 1995 m. įkūrus Kastyčio Girdausko automobilių sporto klubą, teko irgi padirbėti už visus – ir vadybininkus užauginti, ir trenerius, ir sportininkus (juokiasi).
– Iškovotų titulų turite daug. Galbūt galite išskirti, kurie iš jų jums buvo brangiausi?
– Sunku išskirti keletą. Ir pats pirmas čempiono titulas, iškovotas su kartingu 1982 m., buvo kažkas tokio. Na, o pernai, po 30 metų karjeros, tikrai buvo ne mažiau įspūdinga – su Adrianu laimėjome visas įskaitines varžybas, kuriose važiavome. Žavesį kelia ir penkios iškovotos prezidento taurės. Tuomet tai buvo ne mėgėjų lygio, o profesionalios varžybos. Taip pat ir laimėta „Baltic Cup“ taurė, kuomet ji buvo dar ne „popierinė“. Atvažiuodavo į varžybas estai, švedai, latvių lyderiai. Ta kova tikrai darė įspūdį.
Turbūt vieninteliai iš Lietuvos ekipažų su Audriumi Šošu esame laimėję Pasaulio čempionato etapą Turkijoje. N grupėje. Vėlgi noriu paminėti, kad tuo metu šioje grupėje startuodavo 70 automobilių. Turkija buvo išskirtinis etapas, kadangi varžybos ten vyko pirmą kartą ir niekas nežinojo trasų. Aišku, daug mašinų lūžo, nes trasa tikrai buvo negailestinga. Mes taip pat turėjome nemažai bėdų. Bet finiše pasiekta pergalė ir gauta taurė vienaip ar kitaip gyvenimo antspaudą paliko.
Lietuvos čempionų titulus su Sakalausku „štampavome“ vieną po kito. Galbūt jų būtų buvę ir daugiau, bet mes 2001 m. nusprendėme, kad nevažiuosime šalies čempionate, gal tik vienas ar kitas varžybas formos palaikymui ir treniruotėm, o atsiduosime tarptautinėms lenktynėms. Jų buvo įvairiausių – „Baltic Cup“, įvairiausi pasaulio čempionato etapai, važiuodavome, kiek išgalėdavome, kiek tik užtekdavo palaikymo. Buvome nuvykę netgi į Australijos etapą, nekalbant apie Vokietiją, Suomiją, Švediją.
Patirties bagažą ten ir rinkomės. Aš ir jaunimui norėčiau to palinkėti. Kartais trys Lietuvoje pravažiuotos varžybos neduoda tiek naudos, kiek vienas įveiktas etapas Suomijoje. Aišku, jei turėdamas rėmėją ir lėšų keli didžiulius tikslus, o nuvykęs ten šokdamas per trampliną „užlenki“ mašiną ir sustoji, tai daug naudos neduos. Tik brangu bus. Bet jeigu nedidelėmis lėšomis įveiki visas varžybas iki pat finišo, tai, kaip sakydavo tėvas ir kiti lenktynininkai, įveiktų kilometrų, trasos raiškos, stenogramos rašymo bagažas yra nepakeičiamas.
– Ar garaže vis dar turite bolidą, kurį bet kada galite išsivaryti?
– Tikrai turiu. Iki šios dienos visuomet būdavo taip, kad garažas visuomet šalia, o grįždamas po darbų visuomet užsuku pas savo kolektyvą. Pastaruoju metu su Martynu Samuičiu esame subūrę tokią komandą, vadinamą „garažėlį“, kuriame dirba profesionalūs žmonės. Kartais ir po darbo smagu pabūti su jais, pamatyti, ką sukūrė, padarė, kokius sprendimus priėmė. Ir šeštadienio laisvalaikį tam paskirti tikrai įdomu.
Kalbant apie techniką, turiu „Škoda Fabia WRC“, su kuria praėjusiais metais laimėjome. Prieš mėnesį ar pusantro teko ją visą surinkti po praėjusio sezono, pabandyti. Viskas dirba, veikia, taigi esant galimybėms, kad ir per atostogas ar laisvalaikiu, kur nors išvažiuosiu. Manau, kad dar ir šiemet kažką sugalvosiu. Negaliu pasakyti, kad vietoje žvejybos, bet kaip pramogą tokį aktyvų laisvalaikį susiorganizuosiu. Gal net ir ralyje „Kauno ruduo“.
