1969-aisiais 1000 MB jau buvo galima matyti vidurio Europos ralių trasose. Tai kompaniją privertė pagalvoti apie kiek grakštesnio modelio gamybą – šitaip gimė idėja kurti 110 R.
Pirmieji R modeliai pasirodė 1970 metais. Akivaizdu, kad čekoslovakai troško tokio pripažinimo, kokį užsitarnavo „Porsche“ su savo 911. Tarp šių dviejų automobilių galima įžvelgti ir keletą panašumų – pastarąją vokišką sportinę mašiną šis „Škoda“ modelis primena ne tik dėl žemėjančios stogo linijos, bet ir dėl pasirinktos variklio ir varančiųjų ratų komponuotės – smulkūs agregatai buvo montuojami už galinės ašies.
Savaime suprantama, įdomiausios versijos buvo 180 RS bei 200 RS, tačiau tokie automobiliai su 1,8 litro (155 AG) bei 2,0 litrų (163 AG) motorais buvo vienetiniai. Šie du prototipai vertė automobilių mėgėjus svajoti apie tokias mašinas, o tai Čekoslovakijos kompanija pakišo idėją gaminti ralio trasoms skirtas bei homologuotas versijas.
„Škoda 130 RS“ buvo bene pats geriausias šios markės automobilis lenktynėse tarp mašinų su ne didesniais nei 1,3 litro varikliais. Tokių modelių buvo surinkta apie du šimtus. 10.5:1 suspaudimo laipsnį turinčiam motorui inžinieriai parinko du „Weber“ dviejų kamerų karbiuratorius, o iš 1,3 litro jie išspaudė net 140 AG esant 8500 aps./min. Praktiškai tiek pat, kiek panašiu metu generavo „Chevrolet Camaro“ su 5,7 litro varikliu.
1981-aisiais „Škoda 130 RS“ buvo nepavejamas automobilis Europos žiedinių lenktynių čempionate. Šiais laikais stambiose klasikinių mašinų parodose neretai galima išvysti vienintelį „Škoda 200 RS“ prototipą – automobilį, apie kurį svajojo tikriausiai kiekvienas 110 R savininkas.
 |
| Lino Bučinsko nuotr./„Škoda 200 RS“ |
