Šiose varžybose primą kartą dalyvavęs Mykolas Paulavičius į Lietuvą grįžo aukštai iškelta galva – pralenkęs daugiau nei du šimtus dalyvių, „Bronze“ įskaitoje, lietuvis užėmė 7 vietą.
Mykolas sakė, kad tikslas buvo finišuoti, tačiau labiau pasistengus pavyko pasiekti tą tikslą, apie kurį garsiai kalbėti nedrįso. Sportininkas atviravo, kad atsidurti tarp TOP 10 geriausių – neapsakomas jausmas.
„Gera viršyti tiek savo, tiek partnerių lūkesčius“, – džiaugėsi M.Paulavičius.
Varžybose dalyviai varžėsi susiskirstę į keturias klases: pati sunkiausia „Gold“, kurioje važiavo tik 33 dalyviai, „Silver“ (136 dalyviai), „Bronze“ (257 dalyviai) ir klasė skirta pradedantiesiems – „Iron“ (112 dalyvių). M.Paulavičius bei dar vienas sportininkas iš Lietuvos, Mindaugas Daugėla, startavo „Bronze“ klasėje, o kiti septyni lietuviai važiavo su pradedančiaisiais.
Pagrindiniai skirtumai tarp klasių – varžybų sudėtingumas. Besivaržantiems „Iron“ klasėje nebūtina važiuoti prologo, nors tokia galimybė yra. Šios klasės trasos driekiasi palyginti lengvos, teturi vos kelis sudėtingesnius ruožus. Organizatorių tikslas, kad šioje klasėje važiuojantys sportininkai pasisemtų reikiamos patirties ir kitais metais galėtų važiuoti sudėtingesnėje klasėje.
M.Paulavičius pasakojo, kad dienotvarkė gan įtempta: keltis 4 valandą ryto, startas skelbiamas 6 val., o, finišas 14 valandą. Anot sportininko, lenktynių tempas didelis, tad nelieka laiko net kada akinius užsidėti.
„Įpusėjus varžyboms net degalų užpylimo zonoje visi skubėdavo ir žiūrėdavo ar tik konkurentas nestartuos greičiau. Laiko nuolat trūksta, tad reikia viską suplanuoti: kada valgysime, kada ilsėsimės, o kada motociklą taisysime. Šios lenktynės – nuolatinis skubėjimas nuo 4 val. ryto iki 21 val. vakaro“, – įspūdžiais dalinosi lenktynininkas.
Varžybos vyko net penkias dienas: pirmą dieną dalyviai turėjo įveikti prologą – mieste įrengtą trasą su dirbtinėmis kliūtimis. Kitas keturias dienas sportininkai važiavo vaizdinga ir itin sudėtinga bekele tarp Karpatų kalnų. Kadangi vietovės kalnuotos, lietuviams namų aikštelėje pasiruošti šioms varžyboms beveik neįmanoma. Mykolas pasakojo, kad prieš varžybas jis su bendraminčiais keliavo į Ukrainos kalnus, tad šioje kelionė įgyta patirtis lenktynių metu jam labai pravertė.
Kiekvienai dienai buvo paruoštos 130-200 kilometrų bekelės trasos, kurios driekėsi per itin kalnuotas ir miškingas vietoves, apleistas gamyklas ir didžiulius kalnų šlaitus. Ne vienam dalyviui teko matyti žemyn šlaitu besiridenantį savo plieninį žirgą. Net patys geriausi darė, atrodytų, apmaudžias klaidas, kurios lėmė prastesnius rezultatus, o įkalnė prieš finišą, rodės, buvo neįveikiama.
Paklausus Mykolo ar buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti ir važiuoti į namus, sportininkas net nesuabejojęs patvirtino, kad buvo.
„Buvo akimirka, kuomet motociklas gulėjo ant šono, pats prieš jį klūpėjau ant kelių, o jėgų atsistoti visiškai neturėjau. Tuomet galvojau, kam iš viso organizuoti tokias varžybas, kuriose vien kančia. Bet paklūpi, pailsi, atsistoji ir važiuoji toliau“ – savo išgyvenimais dalinosi M.Paulavičius.
Sportininkas pastebėjo, kad psichologinis pasiruošimas čia nė kiek ne mažiau svarbus nei fizinis. Pasak jo, pati sunkiausia buvo pirmoji lenktynių diena, mat važiuoti tądien buvo itin sunku, o didžioji dalis sportininkų net neįveikė visos trasos.
Mykolo patarimas norintiems dalyvauti šiose varžybose – pirmiausia atvykti kaip mechanikui ir iš šono, bet iš labai arti, pamatyti visą lenktynių eigą bei tempą. Anot sportininko, turintys lėšų ir galimybę treniruotis, savo jėgas gali išbandyti „Iron“ klasėje.
Vos tik pasibaigus šioms lenktynėms, M.Paulavičius jau galvoja apie startą rugsėjo 8-9 dienomis vyksiančiose „Red Bull 111 Megawatt“ varžybose.
