Skirtingai nei septynvietis „C-Max“ JAV rinkai, hibridinis modelis yra sukurtas naudojant penkiaviečio „C-Max“ bazę. Trumpas paaiškinimas – paprastas benzinu varomas „C-Max“ JAV rinkai yra kiek kitoks nei pas mus. Panašus į Europinį septynvietį „Grand C-Max“. Hibridas turi identišką kėbulą kaip ir europinė „C-Max“ penkiavietė versija.
Taigi, „C-Max Hybrid“ naudoja naujos kartos hibridinę elektros variklio ir benzininio variklio jėgainę. Pasak „Ford“, abu varikliai dirbdami drauge užtikrina apie 800 km distanciją pilnu benzino baku. Ši hibridinė sistema panašesnė į naudojamą „Toyota Prius“ – elektrinis variklis padeda benzininiam Atkinsono ciklo varikliui.
Nors šią technologiją jau drąsiai galime vadinti pasenusia, taip pat reikia pasakyti, kad ji veikia. Sumažinamos kuro sąnaudos ir CO2 dujų išmetimas. Taip pat reikia pridurti, kad Europoje „C-Max“ parduodamas su ekonomiškais ir ekologiškais dyzeliniais varikliais, kurie gali prilygti šiam hibridui. Tačiau atminkime, JAV dyzeliniu kuru varomi automobiliai dar tik pradeda kovoti dėl savo rinkos dalies.
Šalia hibridinio miniveno, „Ford“ pristatė dar vieną „C-Max“ versiją, kuri, žvelgiant technologiniu požiūriu, gerokai įdomesnė. Tai „Ford C-Max Energi“. Trumpai – tai tokią pat sistemą kaip ir „Chevrolet Volt“ turintis automobilis. Elektrinis variklis suka ratus, o jam energiją gamina benzininis variklis. Jis įsijungia tik ištuštėjus akumuliatoriams, kuriuos galima krauti iš buitinio elektros tinklo.
„Ford“ šiam „Energi“ automobiliui pritaikė mobiliam telefonui skirtą „MyFord Mobile“ programą, kurios pagalba galima stebėti įkrovimo parametrus – kokiu greičiu įsikrauna akumuliatoriai, kiek liko iki pilno pakrovimo ir t.t.
Tiek „Hybrid“, tiek „Energi“ minivenai JAV rinkai bus gaminami „Ford“ gamykloje Mičigane nuo 2012 metų. O Europinis „Energi“ variantas nuo 2013 metų bus gaminamas Ispanijoje, Valencijoje esančioje gamykloje.