Masinės gamybos „populiaraus automobilio“ idėja „Renault“ sklandė jau praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje. Per kitą dešimtmetį „Renault“ pristatė naujus „Celtaquatre“ ir „Juvaquatre“ modelius. Tai buvo svarbus žingsnis siekiant masiškai motorizuoti Prancūzijos visuomenę. Nepaisant vykstančio karo, Billancourto gamykloje buvo mėginama surinkti transporto priemonę masėms. 1941 m. gegužę inžinieriai Fernandas Picardas, Charlesas-Edmondas Serras ir Jeanas-Augustas Riolfas apsibrėžė projekto apmatus. Darbas prasidėjo kitų metų rudenį. Slaptai 106-ąjį projektą rėmė „Renault“ techninis įgaliotasis vadovas ir profesinis administratorius hercogas Wilhelmas von Urachas, žinomas dėl savo antipatijos naciams. Prieš karą šis aristokratas dirbo „Bugatti“ (Molsheime, Elzase), o vėliau – „Daimler-Benz“ kompanijoje.
1943 m. sausio 4 d. pirmieji trys prototipai leidosi į pirmąją kelionę, tiksliau, testavimą, kurio metu pasiekė 84 km/h greitį. Šių automobilių varikliai ir transmisijos buvo montuojami aerodinamiško kėbulo gale. Pastarasis buvo pagamintas iš aliuminio, nes plienas tuo metu buvo griežtai normuojama, strategiškai svarbi medžiaga. Keturių cilindrų skysčiu aušinamas 760 cm3 „Type 662/1“ variklis buvo suderintas su trijų greičių pavarų dėže ir galine varomąja ašimi. Inžinieriai nusprendė naudoti nepriklausomą pakabą su „Allinquint“ spyruoklėmis ir hidrauliniais amortizatoriais. Kiti du prototipai pagaminti 1944-1945 m. Prekybai buvo paruoštas keturių durų modelis. Jame užteko vietos keturiems žmonėms ir nedideliam bagažui. Testų metu pasiektas 90 km/h greitis, o vidutinės degalų sąnaudos buvo 7 l/ 100 km. „Renault“ generalinis direktorius Pierras Lefaucheuxas šiam projektui suteikė pirmenybę. Automobilio dizainas buvo maksimaliai supaprastintas. Paruoštas važiavimui kelyje automobilis svėrė 600 kg. Bandomuosiuose modeliuose buvo įrengti langai galinėse durelėse ir tik vienas galinis žibintas.
 |
| Gamintojo nuotr./„Renault 4 CV Decouvrable“ |
Pirmieji metai po karo „Renault“ buvo ypač sunkūs. 1944 m. vyko sugriautų gamybos linijų rekonstrukcija. Trūko medžiagų, todėl automobilio kėbului naudotas aliuminis buvo pakeistas plienu. Dėl dažų trūkumo pirmieji modeliai buvo nudažyti pusiau matine smėlio spalva „Crème 314“, kurią naudojo Vokietijos kariuomenė. Automobilis gavo neoficialią, bet populiarią pravardę „motte de beurre“ (liet. gabalėlis sviesto). Be to, ankstyvieji modeliai išsiskyrė raudonas ratlankiais. Lefaucheuxas siūlė, kad naujasis „Renault“ būtų pavadintas „Régiquatre“ ir sietųsi su prieškariniais modeliais. Taip pat siūlyti „Régine“ ir „Réginette“ pavadinimai. Tačiau pasitarus su komanda, buvo pasirinktas „4 CV“ vardas, kuris reiškė variklio darbinį tūrį (1 CV – maždaug 190 cm3).
Oficialiai „Renault Type 1060“ debiutavo 1946 m. spalio 3 d. 33-osios Paryžiaus automobilių parodos metu. Pirmoji pokario automobilių paroda sulaukė itin daug dėmesio – per keletą dienų joje apsilankė 809 tūkst. žmonių. „Renault 4 CV“ buvo pagrindinis parodos objektas ir sukėlė daugiau emocijų nei išskirtinis „Delage D6“ ar sportiškasis „Bugatti Type 59/50DB“. Prancūzai jau ilgą laiką laukė „automobilio masėms“. O Respublikos vyriausybė labiau nei lengvųjų automobilių tikėjosi tūkstančių „Renault“ komercinių automobilių, sunkvežimių ir autobusų, kurie buvo reikalingi sunkiu pokario laikotarpiu. Didelė dalis sprendimų priėmėjų abejojo Prancūzijos visuomenės perkamąja galia. Nepaisant laisvos rinkos ekonomikos, automobilių industrijos kompanijos susidūrė su plieno, stiklo, plastiko ir kitų medžiagų trūkumu.
 |
| Gamintojo nuotr./„Renault 4 CV“ policijos automobilis, 1954 m. |
Tik 36 vadinamosios „nulinės“ serijos automobiliai buvo pagaminti 1946 m. birželio-gruodžio mėnesiais. Masinė „4 CV“ gamyba buvo pradėta 1947 m. rugpjūčio 12 d. Billancourto gamykloje. Maždaug 300 automobilių buvo padalinta „Renault“ atstovams Prancūzijoje. Pradžioje gamyba vyko lėtai – per dieną buvo pagaminama vos 15 automobilių. P. Lefaucheuxas iškėlė ambicingą tikslą – per dieną pagaminti 300 vienetų. Tai buvo pasiekta po dviejų metų.
Naujieji automobiliai buvo puikiai įvertinti pirmųjų pirkėjų. Trumpame 3,6 m kėbule užteko vietos visai šeimai. Variklio alyva turėjo būti keičiama kas 2,5 tūkst. kilometrų, o oro filtras valomas benzinu kas 10 tūkst. kilometrų. 1948 m. naujove tapo komercinė „Commerciale“ versija (gamyklinis kodas „R2070“) su dengtais galiniais langais ir vos dvejomis sėdimomis vietomis. Be senosios vokiečių palikimo „Crème“ spalvos buvo siūloma pilka „Gris RAF“, primenanti Didžiosios Britanijos pilotų uniformą. Dar po vienerių metų buvo pradėti pardavinėti juodi, žali ir dviejų mėlynos atspalvių modeliai.
Priklausomai nuo papildomos įrangos, kaina tuo metu svyravo tarp 280 ir 310 tūkst. frankų. Dešimtmečio pabaigoje jau buvo galima įsigyti „Luxe“ ir „Grande Luxe“ „Renault 4 CV“ versijas. Šūkis, kuriuo buvo skatinama įsigyti automobilį skambėjo taip: „4 vietos, 4 cilindrai, 90 km/val. ir 6 l/100 km“. Po kelerių metų dėl infliacijos pakilus kainoms, šis šūkis buvo pakeistas į „4 CV, 4 durys ir 444 tūkst. frankų“. „Luxe“ versija išsiskyrė balto plastiko vairu ir „iltimis“ ant buferių. 1950 m. spalį buvo pradėta prekiauti „Renault 4 CV Grand Luxe“ su 21 AG varikliu. Maksimalus greitis padidėjo iki 100 km/h. Pati pranbangiausia versija turėjo chromuotas ir baltas juosteles ant padangų šono. „Renault“ taip pat siūlė „Decapotable“ versiją – kabrioletą su sulankstomu minkštu medžiaginiu arba kietu plieniniu stogu, kurį buvo galima įsigyti pagal užsakymą. Jis buvo surenkamas Paryžiuje esančioje „S.A.P.R.A.R.“ linijoje. 1950 m. variklio darbinis tūris buvo sumažintas nuo 760 cm3 iki 748 cm3, o priekinė kėbulo dalis ir buferių forma modifikuota.
 |
| Gamintojo nuotr./„Renault 4 CV“ Monte Karlo ralyje, 1949 m. |
Reikia paminėti ir tai, kad nuo penktojo dešimtmečio pabaigos „Renault 4 CV“ lydėjo sėkmė daugelyje lenktynių. 1949 m. sausio 30 d. Louis ir Jeanas-Louis Rosieriai savo klasėje laimėjo Monte Karlo lenktynes. Vėliau Francois Landonas triumfavo „Course de Côte du Mont-Ventoux“ kalnų varžybose. Kitas keturias vietas iškovojo Lecatas, Delmottas, Fromentinas ir Dalligandas. Žymusis Jeanas Redelas, įkūręs „Alpine“, taipogi pasiekė pergalių prie „4 CV“ vairo. 1951 m. sausį „4 CV“ buvo greičiausias automobilis Monte Karlo lenktynių H klasėje, o po penkių mėnesių „Renault“ komanda laimėjo iki 1100 cm3 darbinio tūrio automobilių kategorijoje. Landonas ir Briatas nuvažiavo 2668,75 kilometrų atstumą vidutiniu 111,197 km/h greičiu. „4 CV“ taip pat dalyvavo legendinėse „Mille Miglia“ kelių lenktynėse Italijoje, „Alps Cup“ ir „Dutch Tulip“ lenktynėse. „Sport“ versija (21 AG) pakeitė senesnį „Grand Luxe“ modelį.
1952–1953 m. buvo pradėta prekiauti sportine „4 CV Type 1063“ versija su 30 AG varikliu. Standartiškai buvo montuojama trijų pavarų dėžė, tačiau sportinėje versijoje buvo keturių ir net penkių pavarų dėžės. Priklausomai nuo transmisijų, maksimalus automobilio greitis svyravo nuo 125 iki 140 km/h. Greičiausioji „4 CV“ versija turėjo papildomas oro įsiurbimo angas ant variklio dangčio ir šviesias sėdynes vairuotojui ir keleiviui. Ankstesnė 17 AG „Luxe“ versija buvo pavadinta „Affaires“.
Sportiniai pasiekimai sėkmingai populiarino „4 CV“ visame pasaulyje. Svarbus „klientas“ buvo Jungtinės Valstijos. Per kelerius metus ten buvo parduota daugiau nei 170 tūkst. modelių. Standartinė versija JAV kainavo 1035 dolerius. Automobilis tapo populiariu tuzine valstybių. Maždaug 12,5 tūkst. vienetų eksportuota į Australiją. Šiek tiek „4 CV“ modelių kelevo į Lenkiją ir dar kelias komunistines šalis. Paklausa buvo didesnė, nei Seguin saloje šalia Billancourto, esančios senos gamyklos pajėgumai. Nuo 1952 m. gruodžio automobiliai pradėti surinkinėti naujoje gamykloje Flinse, 50 km nuo Paryžiaus. „4 CV“ buvo pirmasis tarptautiniu mastu sėkmingas „Renault“ modelis. 1953 m. vasario 26 d., Tokijuje, Pierreas Lefaucheuxas ir Shoji Okubo iš „Hino Motors Ltd.“ pasirašė licenzijos sutartį, kuri suteikė galimybę „4 CV“ gaminti Japonijoje. Per devynerius metus buvo surinkta daugiau nei 50 tūkst. automobilių ir tai padarė didelę įtaką motorizuojant Tekančios saulės šalį dar prieš Japonijos automobilių gamintojams įsitvirtinant rinkoje. Kai kurie automobiliai buvo naudojami kaip taksi Tokijuje ir kituose miestuose. 1953 m. rugpjūtį pirmasis „4 CV“ nuriedėjo nuo „Fabricación de Automóviles Sociedad Anónima“ („FASA“) surinkimo linijos Valjadolide. „Renault“ priklausė 15 proc. šios kompanijos akcijų. „4/4“ modelis ilgus metus buvo labiausiai perkamas lengvasis automobilis Ispanijoje.
 |
| Gamintojo nuotr./„Renault 4 CV Sport“, 1958 m. |
1954 m. balandį Flinse buvo oficialiai švenčiama 500 tūkst. surinktų automobilių proga. Ankstesnis „sviesto gabalėlio“ dizainas atnaujintas. Priekinės grotelės buvo puošiamos trimis, o ne šešiomis, juostelėmis iš nerūdijančio plieno. „A Type 662/2“ 747 cm3 darbinio tūrio ir 21 AG variklis nuo tada montuojamas visose versijose. Akumuliatorius buvo perkeltas į galinę dalį. „Decouvrable“ kabrioleto gamyba nutraukta 1956 m. rugpjūtį. Tarp papildomai pasirenkamos įrangos buvo elektromagnetiškai valdoma automatinė „Ferlec“ sankaba. Visgi Ferodo išradimas nesulaukė didelio populiarumo tarp pirkėjų, kurie buvo įpratę naudotis tradicine transmisija. Nepaisant to, kad buvo pristatytas naujas „Dauphine“ modelis, „4 CV“ vis dar buvo populiarus Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vakarų Vokietijoje, Šveicarijoje bei kitose šalyse.
„Brissoneau et Lotz“, „Pichon et Parat“, „Chapron Labourdette“ ir „Autobleu“ gamino vienetinius modelius su nestandartiniais kėbulais. Jeanas Redelas surinko žymųjį „A106“ – pirmąjį „Alpine“ automobilį, remiantis „Renault 4 CV“.
Moderni surinkimo linija Flinse buvo viena didžiausių Europoje. Joje dažnai lankydavosi Prancūzijos Respublikos prezidento svečiai. 1957 m. balandžio 10 d. gamyklą aplankė Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II-oji. „RNUR“ prezidentas Pierras Dreyfusas jai įteikė mėlyno „Dauphine“ raktelius. Po trijų metų „Renault“ surinkimo liniją apžiūrėjo SSRS lyderis Nikita Chruščiovas, entuziastingai stebėjęs „Floride“ gamybos procesą. Dešimtmečio pabaigoje buvo parduodami „Sport“ ir „Affaires“ versijos bei modelis su sulankstomu plieniniu stogu. Papildomai pasirenkama „Sofica“ šildymo ir ventiliacijos sistema buvo pradėta siūlyti 1958 m. Flinso gamykloje atšvęstas milijoninio automobilio surinkimas. „Renault“ buvo pirmasis Prancūzijos gamintojas peržengęs šį magišką skaičių. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje „Renault“ dizaino departamente buvo kuriami naujosios kartos prototipai: priekiniais ratais varomas „R4“ ir „R8“ su automobilio gale montuojamu varikliu.
 |
| Gamintojo nuotr./„Renault 4 CV“ 2006 m. Le Mano lenktynių parade |
„Ketvertuko“ era ėjo į pabaigą. 1961 m. liepos 6 d. nuo konvejerio nuriedėjo paskutinis iš 1 105 547 „4 CV Affaires“ modelių. Daugiau nei 14 metų šis modelis buvo reikšminga Prancūzijos ir daugelio kitų pasaulio šalių motorizacijos dalis.
„Renault 4 CV“ chronologija
1943 m. – Pirmojo prototipo testai keliuose
1946 m. – „Renault 4 CV“ pristatymas Paryžiaus automobilių parodoje
1947 m. – Masinės gamybos pradžia
1950 m. – 748 cm3 darbinio tūrio variklio pristatymas
1951 m. – Triumfas Monte Karlo lenktynių 1100 cm3 darbinio tūrio klasėje ir Le Mano lenktynėse
1953 m. – Gamybos Ispanijoje pradžia („FASA“)
1954 m. – Surinkimo pradžia kompanijoje „Japanese Hino Motors Ltd.“ Tokijuje; modelio atnaujinimas
1961 m. – Gamybos pabaiga
