Pareigūnę A.Dijokaitę pažįsta daugybė ne tik sostinės, bet ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių vaikų – jau daugiau kaip 10 metų ji moko juos saugaus eismo gatvėje taisyklių įvairiuose renginiuose, specialiose pamokose. Visai mažų ir jau ūgtelėjusių vaikų, paauglių grupės atvyksta į Saugaus eismo klasę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyboje, kur organizuojamos atraktyvios pamokos apie saugų eismą. Saugaus eismo klasėje žinių semiasi ir suaugusieji: vaikų tėvai, pedagogai, studentai ir senjorai.
15min pokalbis su pareigūne – apie tai, kaip tėvams paruošti savo vaiką įsiliejimui į eismo dalyvių srautą.
– Saugaus eismo taisyklių pamokoms skiriama laiko darželiuose, mokyklose, vyksta ir specialūs projektai, renginiai. Ar tėvai gali tikėtis, jog taip jų vaikas įgaus svarbiausių žinių?
– Nors pati nuolat dirbu su įvairaus amžiaus vaikais, saugaus eismo taisyklės aptariamos ir darželiuose, mokyklose, vis tik pagrindinė atsakomybė už šias žinias tenka šeimai. Juk tėvai yra didžiausi vaikų autoritetai, geriausi mokytojai, jie žino savo vaiko ypatumus, elgesį tam tikrose situacijoje. Svarbu, kad tėvų ir vaikų pokalbis apie saugų eismą būtų ne abstraktus ir vienkartinis, bet pasikartojantis ir detalus, labai padeda komentarai esant realiose situacijoje – galima kalbėti apie pėsčiųjų elgesį matant ir tinkamą, ir netinkamą elgesį. Vaikui tikrai neužtenka palinkėti: „Būk saugus!“. Tai juk nieko nereiškia. Tėvai ir turi pamokyti, kaip jam būti saugiam. Ir ne tik pamokyti, bet ir nuolat pastebėti, kaip jis taisyklių laikosi. Žinoma, nereikia visko formalizuoti, tačiau, tarkime, vakarinio pokalbio tema gali būti apie tai, kaip vaikui sekėsi pareiti gatvę, keliaujant automobiliu, galima aptarti vaiko keleivio saugumą. Paprastai kalbant, kaip saugiai dalyvauti eisme, vaikui turi būti kalbama ir primenama nuolat.
– Viena vertus, gatvėje kyla pavojingų situacijų, kita vertus – pėstiesiems tenka tas gatves kirsti. Kaip vaiką supažindinti su pavojais, bet neišgąsdinti?
Žinoma, nereikia vaikų gąsdinti gatve: „tu žūsi!“, „tave suvažinės!“. Reikia kalbėti apie žmonių ir situacijų įvairovę.
– Manau, esminė klaida būtų mokyti vaikus tik taisyklių, bet nemokyti įžvelgti pavojaus, nekalbėti apie tai, kaip jo išvengti. Juk gali būti, jog mokėdamas taisyklę ir jos besilaikydamas, vaikas paklius į nelaimę – būtent dėl to, kad jis taisyklės laikėsi, tačiau kitas eismo dalyvis – automobilio, dviračio ar net ir elektrinio paspirtuko vairuotojas, – nesilaikė! Tad svarbiausias mokymo apie saugų eismą tikslas yra įteikti puokštę žinių ir paruošti vaiką kelionei, kad vaikas sugebėtų įžvelgti eismo aplinkoje tykantį pavojų ir jo išvengti.
Tikrai negalima vaikui piešti tik idealaus pasaulio, jis turi suprasti, kad net pėsčiųjų perėjoje gali būti nesaugu. Žinoma, nereikia vaikų gąsdinti gatve: „tu žūsi!“, „tave suvažinės!“. Reikia kalbėti apie žmonių ir situacijų įvairovę. Pavyzdžiui, keliaujant su vaiku galima pastebėti, kurie vairuotojai kalba mobiliaisiais telefonais ar su keleiviais, paaiškinti, kad toks vairuotojas gali vaiko perėjoje ir nepastebėti. Net įvairūs vaikiški eilėraštukai ragina drąsiai žengti į pėsčiųjų perėją, tačiau aš sakyčiau, kad reikia ne drąsos, bet išmonės ir atsargumo. Pokalbį su vaiku reikia pradėti nuo esminių dalykų, o tai yra, kad gatvėje yra dvi dalys – gatvė automobiliams, šaligatviai ir kelkraščiai – pėstiesiems, o norint jais saugiai naudotis ir nenukentėti, reikia nepriekaištingai laikytis Kelių eismo taisyklių. Juk taisyklės neegzistuoja niekur, jei jų nėra mūsų kasdieniniame elgesyje.
– Kokio amžiaus vaikai jau pakankamai gerai įsisąmonina saugaus eismo taisykles?
– Vaikus nuo 3 iki 5 metų taisyklių verta mokyti per žaidimą, o štai 6–8 metų vaikai jau labai imlūs, jie tiki tuo, ką sakai, gerai supranta ir įsimena. Jei praleidžiame tą laiką, kai vaikas imliausias ir patikliausias, kai suaugusieji jiems yra tikri autoritetai, kalbėti su paaugliu jau gali būti sunku, mat jie jau mokosi iš netinkamų pavyzdžių ar net iš savo ir aplinkinių klaidų, daug kuo netiki. Patarčiau kalbėti apie eismo saugumą su vaikais nuo mažens, vis papildant tokiomis žiniomis, kurios yra aktualios vaiko amžiui ir jų būtų panaudojamos kasdien realiame gyvenime.
Svarbu suprasti, jog Kelių eismo taisyklės, tiesiog kaip knygelėje pateiktos nuostatos, vaikams yra pernelyg abstrakčios. Jiems reikia žaismingo pateikimo, reikia kalbėti jo kalba, tada bus aišku. Pavyzdžiui, maži vaikai dažnai neskiria, kur yra kairė, kur dešinė ir tai iki tam tikro amžiaus yra normalu. To galima išmokyti per žaidimą – daineles, pratimus, priminimus, jog su dešine valgome, rašome ir pan.
– Kokio amžiaus vaikas jau gali būti pasiruošęs savarankiškai kelionei į mokyklą?
Labai svarbu rasti ne trumpiausią, bet saugiausią vaikui maršrutą – tarkime, ne su nereguliuojama, bet su reguliuojama pėsčiųjų perėja.
– Manau, savarankiškai keliauti nėra saugu jaunesniam kaip 10-ies metų vaikui, 11–12 metų – tinkamas amžius pradėti tą daryti. Aišku labai svarbu kokioje eismo aplinkoje vaikas gyvena ir kokios eismo situacijos pasitaiko jo kelyje. Mano įspūdžiu, vaikai iki 10-ies metų dažnai dar nesuvokia grėsmių. Žinoma, šeimos aplinkybių ir galimybių būna įvairių, tad labai pasiruošus, parepetavus kartu su vaiku maršrutą ir jei atstumas iki mokyklos nėra didelis, galima ruošti ir jaunesnį vaiką, tačiau būtinai įsitikinus, kad jis viską įsidėmėjo, suprato bei nepatingėjus patikrinti, kaip aptartų patarimų paiso. Jei pasikeitė vaiko aplinka – mokykla ar gyvenamoji vieta, visą tą naują eismo kelią reikia vėl kartu peržvelgti, apmąstyti. Labai svarbu rasti ne trumpiausią, bet saugiausią maršrutą – gal, pavyzdžiui, ne su nereguliuojama, bet su reguliuojama pėsčiųjų perėja. O gal įmanoma parinkti tolimesnį maršrutą, kur vaikui visai neteks pereiti gatvės.
– Vaikai pėsčiųjų perėjose – plati tema, o situacijų būna pačių netikėčiausių. Kokias esmines žinias apie elgesį perėjose tėvai turėtų perduoti vaikui?
– Taip, teoriškai vaikai labai greitai supranta, kas yra pėsčiųjų perėja, bet pirmiausiai ją atpažįsta kaip dryžius ant gatvės. Tačiau tėvai turi papasakoti ir parodyti, jog jų tipai yra net 4: reguliuojama, nereguliuojama, virš kelio ir požeminė. Svarbu vaikui įdiegti, jog einant per pėsčiųjų perėją būtina neperžengti jos ribų, nes būtent tose ribose vairuotojas ir tikisi pėsčiąjį sutikti, laikytis dešinės pusės. Svarbus momentas – vaiko įžengimas į perėją, ypač, jei ji nereguliuojama, juk net suaugusiam dažnai sunku įvertinti atvažiuojančio automobilio nuotolį ir greitį bei įsitikinti savo saugumu. Vaiką reikia mokyti ieškoti akių kontakto su vairuotoju, aiškinti, jog kai vairuotojas sustos, būsi garantuotas, kad jis tave pastebėjo. Tačiau jei gatvė plati ir pirmoje juostoje sustoja automobilis, vaikas turi ne lėkti per perėją, tačiau palaukti, kol sustos šalia esančia eismo juosta atriedantis automobilis.
Dar viena tema – reguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Negalima vaiko drąsinti beatodairiškai žengti, kai įsižiebia žalia šviesa. O jei vairuotojas važiuos įsukdamas iš šoninės gatvės? Svarbu, kad vaikas būtų atidus ir apsidairytų. Ėjimui per gatvę, kai dega raudona, net jei kitoje gatvės pusėje kviečia draugai, griežtas „ne“. Jei tėvai principingai patys rodys, kad negalima eiti degant raudonai, tik tada gali tikėtis, kad ir vaikas to laikysis. Dar būtina vaikams visada akcentuoti, kad einant per gatvę nereikia tarpusavyje užsiplepėti, kad reikia apsižvalgyti, reikia, kad vaikas suprastų, jog kiekvienas turime gatvėje susikaupti ir būti atsakingais už save.
– Ko vaiką pamokyti apie ėjimą kelkraščiu ar gatvės kirtimą ten, kur nėra pėsčiųjų perėjos?
– Taip, nemažai vaikų atsiduria ir tokiose aplinkybėse. Jam reikia papasakoti ir pademonstruoti, jog jei nėra pėsčiųjų perėjų, tada yra sankryžos ir ties tomis vietomis, kur susikerta keliai, galime laukti ir tikėtis, kad mokytas vairuotojas mus pastebės ir praleis kaip per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją.
Patariant vaikui, kaip pereiti gatvę ar kelią, kai nėra nė vienos iš 4 tipų pėsčiųjų perėjų ir sankryžos, patariame pasirinkti tokią vietą (žinoma, kalbame apie tokias vietas, kur nėra atitvarų), iš kurios labai toli matytųsi atvažiuojantys automobiliai, ten neturi būti nei posūkio, nei kalno, nei kitos matomumą ribojančios kliūties. Tokioje vietoje visada praleidžiame automobilį, įsiklausę, apsidairę ir dairydamiesi į abi puses einame statmenai per gatvę. Svarbu akcentuoti, kad per gatvę niekada nebėgame!
Jei vaikas yra užmiesčio gyventojas ir keliauja ten, kur nėra šaligatvio, turime išaiškinti, jog jis privalo eiti kairiuoju kelio kelkraščiu priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms. Tokiu būdu jis galės matyti, o jei matys, gresiant pavojui galės ir pasitraukti. Net jei kelkraštis yra nepatogus eiti, pavyzdžiui, telkšo balos ar sniegas, tai nereiškia, kad einame keliu – svarbiau saugumas, o ne patogumas.
– Šurmuliuojančios visuomeninio transporto sustojimo stotelės – miestų kasdienybė. Ką apie elgesį jose ir viešajame transporte kalbate vaikams?
– Labai dažna situacija, kai vaikai laukia autobuso ir stoviniuoja ant važiuojamosios kelio dalies, o juk net ir ant šaligatvio jie turi stovėti bent per 2 žingsnius atsitraukę nuo jo krašto. Paaiškinimas gali būti labai paprastas ir ypač aktualus jau ūgtelėjusiems paaugliams: atvažiuojantis autobusas veidrodžiais gali užkliudyti ir tai ne šiaip sau sugalvota, tai realiai nutinkančios situacijos.
Paauglius svarbu pamokyti, jog stovint autobuse būtina tvirtai laikytis, dažna situacija – abi rankos užimtos telefonu ir kavos puodeliu, o ausyse ausinukai. Būtina stebėti ir girdėti aplinką – gal kas nors nori išlipti, gal autobuso vairuotojui gali tekti staigiai stabdyti ir panašiai.
– Užsiminėte apie paauglius, kaip su jais kalbėti apie eismo saugumą, kad šie išgirstų?
Perėjose ausinukams, telefonams, ant galvos užmaukšlintiems gobtuvams sakau griežtą „ne“, tėvai turi apie tai su vaiku pasikalbėti.
– Juos, kaip ir mažylius, reikia mokyti per pavyzdį, per faktų parodymą, realių situacijų aptarimą. Paauglio elgesyje labai greitai pastebima, kas jam įdiegta šeimoje. Nors paauglys savarankiškai po miestą juda gal jau senokai, reikia vis priminti, kad net perėjose nepervertintų savo saugumo, tinka tie patys patarimai, kaip ir mažiesiems. Reikia aptarti saugų stovėjimą transporto stotelėse, dviratininkų ar elektrinių paspirtukų vairuotojų pareigas. Svarbu pakalbėti ir apie kertant važiuojamąją kelio dalį naudojamus ausinukus, telefonus, o net ir kai kurie paauglių mėgstami drabužiai yra „nesaugūs“ eismo saugumo požiūriu. Perėjose ausinukams, telefonams, ant galvos užmaukšlintiems gobtuvams sakau griežtą „ne“, tėvai turi apie tai pasikalbėti.
Kalbėkime su paaugliais kaip su suaugusiais, kaip su būsimais vairuotojais, kuriems jau dabar privalu mokytis ir laikytis eismo taisyklių, pastebiu, kad juos tai gerai motyvuoja. Paaugliui norimą pateikti informaciją reikia parinkti taip, kad ji nebūtų perteklinė, kad paauglys naudotų ją savo kasdieniniame gyvenime, tada jis ir išklauso, tikėtina, ir paiso. Paaugliams informacija turi būti pateikiama ne nurodymais, bet patarimais.
– Kokios dar eismo situacijos pokalbiuose su vaikais dažnai lieka nuošalyje?
– Tai masiniai renginiai ir įvairios šventės – reikia pakalbėti su vaikais, jog tokiais atvejais negalima iššokti tarp automobilių, privaloma žvalgytis, kad vairuotojas pastebėtų ir spėtų sustabdyti transporto priemonę. Vaikams reikia papasakoti ir apie automobilio stabdymo kelią, mat net per pamokėles jie demonstruoja, jog tikisi greitesnio automobilio sustojimo, nei jis realiai įmanomas.
Mažai kas kalba apie automobilių judėjimą atbuline eiga, o juk nutinka su tuo susijusių eismo nelaimių. Nors judant atbulomis vairuotojas turi būti itin dėmesingas aplinkai, tačiau vaikams aiškinu, kad būna visko – gal jo automobilio langai aprasojo ar apšalo ir jis patingėjo nusivalyti, gal kalba telefonu ir pan. Reikia atkreipti vaiko dėmesį, kad apie automobilio judėjimą atbulomis jis gali spėti iš garso, žiemą gali matyti dūmelį, pagaliau, visi matome baltus žibintus. Tokie signalai liudija, kad mašina judės.
– Kokiais dar svarbiais dalykais tėvai turėtų pasirūpinti, leisdami vaikui savarankiškai keliauti į mokyklą?
– Džiaugiuosi, kad vis dažniau pastebime vaikus, dėvinčius ryškius drabužius, kuprines, aksesuarus su šviesą atspindinčiais elementais. Svarbu, kad tėvai tokių ryškiaspalvių drabužių nevengtų įsigyti ir jais rengtų savo atžalas. Reikia, kad suaugusieji pasirūpintų, kad vaikas ne tik turėtų atšvaitą, nešiotų jį, bet ir mokėtų teisingai prisisegti. Juk dažna situacija, kai vienintelis atšvaitas ant kuprinės, o vaikas eina užmiesčio keliu prieš transporto priemonių eismą ir yra nematomas…
Jei jau tas atšvaitas vos vienas – juostinis, turi būti tvirtinamas ant dešinės rankos aukščiau riešo, jei kabantis, reikia prisegti ant viršutinio drabužio dešinės pusės (kišenės), ant ilgesnės juostelės, kad būtų kelių aukštyje ir laisvai švytruotų. Jei yra ir antras atšvaitas, tebūna jis ant kitos rankos, kojos (blauzdos srityje). Kuo atšvaitų daugiau ir iš visų pusių, tuo didesnė tikimybė būti pastebėtam vairuotojo. Mieste ar kitose apšviestose vietovėse atšvaitai neprivalomi, bet, manau, jie būtini ir labai svarbūs tamsiuoju paros metu, ypač kai yra rūkas, lyja, sninga. Galima drąsiai teigti, kad atšvaitas – privalomas, reikalingas ir madingas.
Skiltis Saugukelyje.lt rengiama kartu su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos
