Susinervinę per stipriai spaudžiame greičio pedalą, taip rizikuodami ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių saugumu. Kita vertus, net ir patiriant stresą tenka sėsti prie vairo, todėl ekspertų klausėme, kaip jį suvaldyt?
Bėk arba sustink
Kaip priminė Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Psichologijos katedros docentė dr. L.Šeibokaitė, stresas mobilizuoja organizmą, tačiau tuo pačiu ir siaurina suvokimo lauką. Susitelkę į streso sukėlėją, kitiems veiksniams skiriame mažiau dėmesio.
„Tipinė žmogaus reakcija į staiga ištikusį stiprų stresorių yra „bėk arba sustink“. Manoma, kad tokią savybę žmogus įgijo evoliucijos eigoje. Patyrus stiprų stresą gyvybinės organizmo reakcijas apmiršta, sakoma, „stovi lyg stabo ištiktas“, arba priešingai, jei organizmas reaguoja „pabėgimu“, kraujas subėga į raumenis ir galvojimui vietos nelieka. Sukontroliuoti instinktyvios elgsenos žmogus beveik neturi galimybių“, – aiškino psichologė.
Autotransporto vairavimas yra kompleksinis veiksmas. Reikia ne tik sukti vairą, minti pedalus, tačiau ir numatyti tolesnius veiksmus, dairytis, stebėti greitį, kelio ženklus, prisiminti jų reikšmes, vertinti kaip elgiasi kiti eismo dalyviai ir t.t. „Dauguma vairuotojų reaguoja ir automobilį valdo automatiškai, t.y. neskiria tam sąmoningo dėmesio ir nieko blogo nenutinka. Tačiau, kai patiriamas stresas, sklandų vairavimą užtikrinantys veiksniai gali būti blokuojami. Nėra taip, kad žmogus visai nemato, bet mato siauriau, praranda koncentraciją, kai kurių dalykų nebepastebi“, – sako L.Šeibokaitė.
Kas trečia skaudi eismo nelaimė – dėl greičio
Kaip pastebi patys vairuotojai, ypač didelės įtakos stresas turi vairavimo greičiui. Susinervinę nejučia stipriau spaudžiame greičio pedalą. Rizika auga, pasekmės – skaudžios: Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, net trečdalį eismo įvykių, kuriuose žuvo žmonės, sukėlė saugaus važiavimo greičio nepasirinkę arba jį viršiję vairuotojai.
Streso įtaka klaidingiems vairuotojų pasirinkimams įrodyta moksliškai. Kaip pabrėžė psichologė, patiriantis stresą žmogus ne tik viršija greitį, bet ir pavojingai manevruoja, imasi kitų taisyklėms prieštaraujančių veiksmų.
„Esame girdėję pasiteisinimų iš žinomų Lietuvoje žmonių, kurie buvo sulaikyti pažeidę kelių eismo taisykles: „Žinojau, kad blogai darau, bet kažkodėl dariau“. Gali būti, kad žmonės susikoncentruoja į juos ištikusią problemą, o visa kita jiems atrodo nereikšminga“, – komentavo mokslininkė.
Svarbi aplinkinių pagalba
Dr. L.Šeibokaitės minėjo tyrimus, kurių duomenimis eismo sąlygos veikia kaip mažesnis stresosius, nei sunkumai darbe, namuose ar asmeniniame gyvenime.
Jei kitas automobilis užkirto kelią, pavojingai manevravo ar praskriejo pro mus, tarsi stovėtume, nors vairavome maksimaliu leistinu greičiu, garsiai ar mintyse pasisakome apie vairuotoją ir pamirštame. „Įvykio sukeltas stresas ilgai netrunka. Tačiau jei, tarkim, esame nepagrįstai pakritikuojami darbdavio ar pan., ir situacija lieka neišspręsta, tikėtina, kad dėl to kilęs stresas paveiks mūsų elgesį kelyje“, – lygino mokslininkė.
Jeigu ištinka didžiulė nelaimė, tarkime, netenkame artimojo, o reikia vairuoti, – labai svarbu, kad aplinkiniai sureaguotų. Pasisiūlytų padėti, nuvežti, kur reikia, neleistų streso ištiktam žmogui vairuoti pačiam.
„Jeigu pačiam žmogui užtenka sąmoningumo ir savitvardos, nors ribinėse situacijose tai ir mažai tikėtina, patyręs didžiulį stresą turėtų pats išsikvieti pavežėją, taksi ar paprašyti kitų pagalbos“, – sakė dr. L.Šeibokaitė.
Kada sustoti?
Mažesni stresoriai gali būti suvaldyti paties žmogaus pastangomis.
„Jei vairuodamas žmogus pajaučia, kad sunkiai valdosi, viskas pykdo ir erzina, automatiškai didina greitį, per vėlai stabdo, nebefiksuoja kelio ženklų ir pan. – jis turi sau pasakyti: „Laikas sustoti“. Suradus tinkamą vietą saugiai pastatyti automobilį, vertėtų išlipti pavaikščioti, giliai pakvėpuoti. Nebūtina daryti pritūpimų ar bėgioti, tačiau jei norisi – viskas tinka. Kitaip tariant, jei žmogus suvokia, kad kažkas išmušė jį iš vėžių, turi sustoti, „išventiliuoti“ smegenis, apsiraminti ir tik tada judėti toliau“, – patarė psichologė.
Vis dėlto, anot mokslininkės, geriau savo stresinę būklę atpažinti prieš sėdant prie vairo, o į kelią leistis tik pajėgiant visą savo dėmesį skirti tik vairavimui.
Kai stresas ima viršų
„Bėda ta, kad dažnai žmogus savo būsenos nesuvokia, nes stresas ima viršų. O jei savo būklės neatpažįsti –ir susitvardymo galimybės nelieka“, – pripažįsta psichologė.
Savikontrolę susigrąžinti padeda minėtos ir pačių vairuotojų išbandytos bei pasitvirtinusios nusiraminimo technikos, o ateityje, mokslininkės įsitikinimu, tam pasitarnaus ir besivystančios autonominio automobilių valdymo technologijos. Jau dabar esama atpažįstančiųjų vairuotojo nuovargį, nedėmesingumą, tik dar nediegiama visuotinai.
Lenktynininko praktiniai patarimai kelyje
Pasak buvusio autolenktynininko, autoritetingo automobilių sporto trenerio J. Dereškevičiaus, stresas prie vairo visada trukdo. Nors automobilių lenktynėse netikėtumo, taigi ir streso veiksnys egzistuoja, sportininkai tam paruošti.
„Sporto psichologai laikosi nuostatos, kad prieš varžybas reikia suaktyvinti žmogaus kūną, bet ne per daug, o protą reikia sužadinti maksimaliai. Vis dėlto, tai nėra streso kėlimas. Siekiama, kad sportininkas mokėtų suvaldyti savo protą ir pasiektų aukščiausių rezultatą, maksimaliai išnaudodamas savo resursus“, – sako J .Dereškevičius.
Jei vairuotojas pajėgtų pastebėti, kad reaguoja nebeadekvačiai, galėtų bandyti stresinę būseną valdyti. Tačiau, kaip pastebi treneris, dažniausiai tai pastebim per vėlai.
„Dirbu su sportininkais, kad jie išmoktų savo būsenas atpažinti ir jas suvaldyti. Mūsų gyvenimas yra pakankamai tipizuotas, t. y., egzistuoja situacijos, kurias galima susisteminti. Autosporte įmanomų scenarijų kiekis taip pat nėra begalinis, tad žingsnis po žingsnio drauge su treniruojamu sportininku peržiūrime visą galimų situacijų sąrašą, tokiu būdu eliminuodami „netikėtumus“ ir jų keliamo streso veiksnius. Jei sportininkas turi interesą ir ryžto – tai įveikiama“, – tvirtina autosporto autoritetas.
Patys renkamės skubėti ar ne
J. Dereškevičius keliuose mato daug daugiau pavojų nei automobilių sporto trasoje. „Mes perprantam savo varžovus, išstudijuojame vairuotojų ir automobilių galimybes, tad netikėtumų trasoje lieka labai mažai. O gatvėje bet koks neadekvatus eismo dalyvio veiksmas, ypač jei greitis – didelis, gali lengvai išmušti iš vėžių. Ko gero, kiekvienas vairuotojas prisimins, koks vidinis dialogas su kalnu keiksmažodžių ar be jų tokiu atveju ištinka“, – juokėsi treneris.
Anot jo, vienintelis būdas nepatirti streso vairuojant gatvėse – neskubėti, nors sunku įsivaizduoti, kas „šiais laikais gali sau leisti tokią prabangą“.
Kad ir kaip būtų, J. Dereškeviaus įsitikinimu, žmogus gali rinktis skubėti ar ne. Spausti akceleratorių ar važiuoti saugiu greičiu. Juolab, kad didžiausią stresą kelia ne pats vėlavimas, bet nuolatinis galvojimas – „spėsiu, nespėsiu“.
Jei neįsivaizduojame kasdienybės be vairavimo, norime ar nenorime – turime išmokti taip susiplanuoti keliones į darbą, iš darbo ir pan., kad netikėta gaišatis kelyje neišmuštų iš vėžių.
Jeigu esi apimtas streso, vėluoji, bandai per dešinę ir kairę pusę aplenkti tuos, kurie niekur neskuba arba skuba, bet laikosi taisyklių, J. Dereškevičiaus žodžiais, nereiks ilgai laukti nelaimės ar bent neigiamos reakcijos iš kitų vairuotojų.
Ne greitis išduoda gerą autolenktynininką kelyje
„Eismo sraute gerą autolenktynininką iš kitų vairuotojų išskiria ne greitis, o harmoningas vairavimas. Problemos kelyje prasideda, kai skubėjimas ir stresas ima viršų prieš protą: daugėja nedėmesingumo, beprasmio vairo sukiojimo, priimami momentiniai sprendimai, kuriuos seka staigūs kūno judesiai. Visiems tampa akivaizdu, kad automobilis važiuoja nestabiliai, neharmoningai“, – teigia sportinio vairavimo ir autolenktynininkų psichologijos žinovas.
Pasak J. Dereškevičiaus, ar dalyvautume sporto varžybose, ar važiuotume gatve, harmonijos paieškoms pasitarnauja trys informacijos kanalai: vizualinis – regos, kinestetinis – tai, ką jaučiame kūne, ir klausa.
„Žmogus taip sutvertas, kad 80 proc. sprendimų priima remdamasis rega, tuomet sprendimų teisingumą patvirtina savo jausmais. Garsai mus lydi nuolat, tad vairuotojui reikia išmokti naudotis savo regėjimu, skenuoti erdvę, atpažinti pavojus, kad galėtų užtikrinti harmoningą automobilio judėjimą. Taip ne tik pačiam vairuotojui, bet ir kitiems eismo dalyviams bus mažiau streso“,– apibendrino legendinis autolenktynininkų treneris.
Saugaus eismo skiltis "Kur skubi?" rengiama kartu su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.
