Jos užduotis nemenka – sutvarkyti netinkamų tolimesniam naudojimui padangų surinkimą ir perdirbimą taip, kad viskas vyktų skaidriai, sklandžiai ir niekam nekiltų problemų. Anot D.Butkienės, kasmet į Lietuvos rinką išleidžiama maždaug 20 tūkst. tonų padangų ir importuotojai siekia užtikrinti, kad analogiško kiekio perdirbimui skirtos lėšos būtų panaudotos tikslingai.
Šiais metais organizacijos nariai pagal naują sistemą sutvarkys apie 6 tūkst. tonų padangų.
– Kodėl Lietuvoje buvo reikalinga tokia organizacija? – GAZAS.LT paklausė D.Butkienės.
– Priežastis ta, kad dėl iki šiol kilusių nesklandumų buvo kalti ne tik padangų importuotojai ar pardavėjai, bet vieningos ir aiškios tvarkos nebuvimas. Padangų atliekų tvarkytojai savo mūšiais dėl rinkos valdymo, mažindami kainas, pripratino importuotojus pirkti pažymas ir nesirūpinti, ar jų išleistos į rinką padangos yra tvarkomos.
Surinkėjai vis tiek turėjo gauti pajamų, todėl mokėti teko visiems – servisams, savivaldybėms ir pirkėjams. Galima pasakyti, kad importuotojui neteko jokios atsakomybė, tik reikėjo skirti lėšų pažymos įsigijimui.
Finansuojant šią sistemą viską reikia organizuoti taip, kad iš importuotojo rankų išėjus padangai, nesvarbu, ar ji atsidūrė pas didmenininką, ar pas eilinį pirkėją, pastarasis turi žinoti, kas ja turi pasirūpinti, kur jam reikia kreiptis, kas jas surenka. Mokestis už padangų atliekų sutvarkymą įskaičiuojamas į padangų kainą, jo iš vartotojo negalima reikalauti antrą kartą.
– Paaiškinkite, kaip turėtų veikti pati padangų surinkimo ir perdirbimo schema.
– Eilinis pirkėjas gauna nemokamą padangų surinkimo kuponą. Pavyzdžiui, aš galiu nusipirkti naujas padangas, bet mano vasarinės yra geros ir aš jų nepriduodu. Bet tam, kad turėčiau teisę žiemines priduoti ateityje nemokamai, man išduodamas kuponas su adresais įmonių, kurios jas priims.
Turėtų būti taip, kad pirkėjas nusipirko – pirkėjas grąžino. Žinoma, labai sudėtinga sujungti visas montavimo įmones. Bet ir jos turi žinoti, kad jeigu klientas atvažiavo keistis padangų ir atvežė nemokamo surinkimo kuponą, kuriame nurodytas surinkėjas, gali ten kreiptis ir jos bus išvežtos be jokio papildomo mokesčio.
Turėtų būti taip, kad pirkėjas nusipirko – pirkėjas grąžino.
Norime, kad sistema būtų vieninga visoje Lietuvoje. Jeigu pirkdamas padangas gaunate informaciją apie tai, kur galėsite palikti ir iš jūsų jas tikrai paims, daugiau dėl to nebesuksite sau galvos. Jei nuvažiavus pas montuotojus jie ir nežinos, tai visa informacija bus surašyta ant kupono. Kad tai bus padaryta nemokamai, kad tomis padangomis pasirūpina nurodyta įmonė ir nurodytas telefonas, kuriuo reikia kreiptis.
– O kaip vyksta naujų organizacijos narių paieška? Jūs randate juos, ar jie randa jus?
– Įvairiai. Šiais metais mes dar neturime teisės organizuoti paties surinkimo, net konkurso neskelbėme, tai yra licencijuojama veikla. Vykdome tik švietėjišką ir padangų surinkimo sistemos kūrimo programą. Perdirbėjai kol kas užėmę stebėtojų poziciją ir delsia prie mūsų jungtis. Tačiau manome, jog tik gavus licenciją ir paskelbus konkursą kitų metų padangų atliekų tvarkymui, situacija turėtų pasikeisti į gerąją pusę.
Žinoma, jie patys organizuoja surinkimą, nes gamyba eina, perdirbimas vyksta, atliekos deginamos. Kodėl jiems vengti vieningos sistemos įvedimo, kai jiems nebereikės peštis dėl žaliavos? Ekonomikos raidos istorija seniai įrodė, kad efektyviausia gamyba ir geriausi rezultatai pasiekiami, kai žaliavą tiekia žaliavos tiekėjas, vežėjai veža, gamintojas gamina, pardavėjas parduoda ir kai šitos grandys dirba vieningai.
– O ko bijo perdirbėjai? Galbūt mažėjančios šešėlinio verslo dalies?
– Aš įsivaizduoju, kad ir to. Nes, kaip praktika rodo, padangų atliekų pakanka, tik surinkimas nevyksta sklandžiai. Jeigu mes mokame pinigus ir įstatymai mus įpareigoja prisiimti atsakomybę už padangų atliekų tvarkymą, tai norime turėti garantijų, kad padangų atliekos bus surinktos ir jomis bus tinkamai pasirūpinta.
Pagal įstatymą, jeigu padangų importuotojas pasirinko individualų padangų atliekų tvarkymo būdą, turėtų būti sutartis ir su surinkėju, ir su perdirbėju. Kad būtų dviguba garantija. Padangų surinkimo ir perdirbimo kainos lyginant su praėjusiais metais išaugo tris kartus, o pačios paslaugos kažkaip nematyti. Vieni ją gauna, kiti – ne.
– Kas dar jums kelia problemų?
– Nemažas padangų kiekis į Lietuvą yra įvežamas nelegaliai. Yra dėvėtų, bet dar tinkamų naudoti padangų rinka. Mažesnes pajamas gaunantys žmonės renkasi būtent tokias padangas. Jomis prekiaujama visur. Bet ar tokių padangų importuotojai registruojasi importuotojų registre? Ar jie moka mokesčius už aplinkos teršimą? Ar jie organizuoja jų išleistų į rinką padangų tolimesnį sutvarkymą?
Padėvėtos padangos juk greičiau tampa atliekomis.
Tik maža dalis tokių importuotojų tai daro. Manoma, jog įsigijau verslo liudijimą ir tai jau yra visiškai legali veikla. Nors mokestis už aplinkos teršimą jiems yra didesnis, bet atliekos sutvarkymo kaštai jiems lygiai tokie patys, kaip ir importuotojui, kuris įveža ir parduoda naujas padangas.
O padėvėtos padangos juk greičiau tampa atliekomis ir didžioji dalis šių nelegalių importuotojų parduotų padangų patenka į tą vadinamųjų „bešeimininkių“ padangų atliekų srautą, kuris tvarkomas visų mokesčių mokėtojų lėšomis.
– Sakote, kad kažkas turi sumokėti ir už šalį pasiekiančių naudotų padangų perdirbimą?
– Taip, tai yra privaloma. Kiekis yra didelis – apie 30 proc. padangų taip ir įvažiuoja į Lietuvą. Imkite Šilutę, Tauragę, Vilkaviškį, visą pasienio zoną, tą pačią Klaipėdą, į kurią padangos atgabenamos laivais. Tai yra didelis srautas ir legaliems importuotojams, vykdantiems visas jiems taikomas prievoles, būtų sunku ir neteisinga, mokėti ir už tų padangų tvarkymą.
Gerai dar, jei sąžiningas žmogus, įsigijęs nelegalaus srauto padangas, senas pristato į didelių gabaritų atliekų tvarkymo aikštelę. O kitas išmeta lauk ir tiek. Montavimo įmonei, kuri gauna tokių padangų srautus, jų tvarkymas irgi kainuoja, todėl paima kartais kažkur išverčia ir nesusimąsto, kad taip elgdamasis visiems padidina mokesčių naštą.
Todėl kiekvienas juridinis ar veiklą vykdantis su verslo liudijimu asmuo, importuojantis panaudotas padangas į Lietuvą privalo registruotis importuotojų sąvade, organizuoti padangų atliekų surinkimą ar mokėti mokesčius už aplinkos teršimą, vesti apskaitą ir turėti padangų įsigijimo dokumentus.
Mes kaip organizacija turime įrodyti ir tiems patiems „nelegalams“, kad jiems tai nebus labai skausminga. Pirkėjas turi žinoti, kad nors padanga dviem litais ir pabrangs, ja bus pasirūpinta. Tada tikrai kiekvienas sumokės, kad ir labai taupydamas pinigus.
– Taigi už vienos padangos perdirbimą importuotojams tenka sumokėti po 2 Lt?
– Mes labai daug skaičiavome. Šiandien realios išlaidos būtų maždaug 20 ct už vieną kilogramą padangos. Taigi už lengvojo automobilio padangą, kad ir pačią didžiausią, tektų sumokėti maždaug 2 Lt. Tai yra su viskuo – administravimu, švietėjiška veikla, surinkimu ir galutiniu perdirbimu.
Už lengvojo automobilio padangos perdirbimą tektų sumokėti maždaug 2 Lt.
Atliekas surenkančios kompanijos turi padangas paimti ir paliktas prie konteinerių, surinkti ir iš pakelių, miškų bei nelegalių sąvartynų. Tokių padangų atliekų sutvarkymo kaštai, įvertinus visas surinkimo grandis, išauga iki 90 ct už vieną kilogramą.
Lietuvoje yra du padangų atliekų galutinio sutvarkymo, panaudojimo būdai – perdirbimas gaminant granules, kilimėlius, gumines dangas arba panaudojimas vietoje kuro. Jei kaimynai lenkai pasigamina bortelius keliams, dviračių laikiklius ir visa kita, šito mes dar neturime. Tai jau užduotys perdirbėjams.
– Taigi PIO atliks tarpininkų vaidmenį tarp padangų pardavėjų, paslaugų teikėjų ir perdirbėjų?
Dabartinis padangos surinkėjų veiklos modelis kelia abejonių. Kai surinkimas ir perdirbimas yra tos pačios įmonės veikla, kas gali garantuoti, jog išties surenkami tokie kiekiai padangų atliekų, kokie yra deklaruojami kaip perdirbti ar panaudoti energijai gauti. Turi būti tarpinė grandis tarp pirminio atliekos turėtojo ir galutinio šios atliekos tvarkytojo.
Reikia atlikti nepriklausomus tyrimus, ar tikrai surenkami padangų kiekiai atitinka oficialiose ataskaitose įvardintus skaičius. Kodėl rinkoje siūloma taip lengvai įsigyti padangų sutvarkymo dokumentų?
Deklaruojama, kad padangų perdirbama ar panaudojama energijai gauti labai daug, tačiau iš tiesų jų surinkimas vis dar nevyksta sklandžiai ir kelia problemas savivaldybėms, regioniniams atliekų tvarkymo centrams bei tiesiogiai komunalines paslaugas atliekančioms įmonėms.
O kaip mums, importuotojams, žinoti, kad tikrai mokame už tai, kad padangos būtų sutvarkytos? Importuotojai, norėdami pasinaudoti mokesčio už aplinkos teršimą lengvata, privalo organizuoti padangų atliekų surinkimą, šviesti ir informuoti pirkėjus apie šios atliekos surinkimą ir tolimesnį panaudojimą ir surinkimą organizuoti taip, kad jis būtų prieinamas kiekvienam vartotojui.
