Vieni aukojasi dėl automobilių, kiti – dėl merginų, treti dar dėl bala žino ko. Vienas kolega iš Estijos per metus motociklu nuvažiuoja po 60 000 km, nes turi merginą Ispanijoje. O štai man neretai tenka paklajoti dėl automobilių.
Galbūt kažkam tai atrodys kvaila keltis ketvirtą ryto, kelias valandas skristi lėktuvu, tada laukti pusdienį, kad galėtum dešimt minučių pravažiuoti su automobiliu ir po to dar keletą valandų trenktis atgal į namus. Tačiau kai tos dešimt minučių – lenktynių trasoje, o automobilis – „Nissan Juke R“, manau, dauguma mūsų puslapio skaitytojų padarytų tą patį.
Į Švediją dėl 10 minučių malonumo
Pasirodo, teko vykti į Švedijoje, šalia Malmės miesto esančią „Sturup“ lenktynių trasą. Švedija mus pasitiko rūku, drėgme ir vos keliais laipsniais aukščiau nulio. Trasoje jau laukė kelios dešimtys tokių kaip aš – nekantraujančių išbandyti vieną rečiausių automobilių pasaulyje.
Išlipus iš autobuso iš karto pastebėjau tai, dėl ko čia susirinko žurnalistai iš pusės Europos. Vos metus žvilgsnį į „Juke“ supranti, kad šis automobilis su savo kasdieniais pusbroliais neturi beveik nieko bendro. Pradedant matine juoda spalva ir baigiant gerokai žemesniu kėbulu bei milžiniškais ratais.
Ūkanotas oras šiam automobiliui puikiai tinka – ne veltui „Juke R“ kūrė britai.
Iš karto buvau perspėtas, kad nebus išankstinės pažinties su automobiliu. Dediesi šalmą, praleki keturis „Sturup“ trasos ratus ir viso gero. Visai kaip seksas – kartais būna trumpas pašėlęs ir be jokios preliudijos. „Greitukas tai greitukas“ – pagalvojau ir per tą laukimą nutariau prisiminti trasos konfigūraciją. Supratau, kad mano iliuzijoms išbandyti automobilį keliais režimais, pažiūrėti, kaip pavaros persijungia automatiškai ir kaip rankiniu būdu, lemta žlugti.
Trasa – siaura ir su tramplinu
Laimei, buvau joje važiavęs – prieš porą metų čia vyko „Subaru WRX STI“ bandymai. Be to, čia vyksta ir Skandinavijos „Porsche Carrera Cup“ čempionatas, kuriame dalyvavo
Jonas Gelžinis. Tada jis pasakojo, kad yra tokia labai siaura trasa Švedijoje, kur automobiliai pašoka nuo tramplino, o lenkti joje beveik nėra kur. Pasirodo, Jonas kalbėjo apie „Sturup“.
Trasa čia tikrai labai siaura, išplatėjanti tik poroj vietų ir labiau tiktų kartingų lenktynėms, tačiau kai reikia, čia į posūkį vienu metu bando sutilpti daugiau kaip po 20 „Porsche“.
Be to, ji nelygi, kalnuota, o ant vieno stataus kalniuko automobiliai šiek tiek kyla nuo žemės ir turi greitai leistis, nes po tramplino – status posūkis į kairę. Ir net negalvokit apie jokias saugos zonas – vos keli metrai ir jūsų jau laukia atitvarai, kurie, beje rodos neturi sveikos vietos net šalia tiesiosios.
Pamenu, įsidrąsinus čia kilo ir „Subaru“, tai kas laukia sėdus prie kone dvigubai galingesnio „Juke R“ vairo?
Kas tas „Juke R“?
„Juke“ su raidele R egzistuoja tik du vienetai – vienas su vairu keleivio pusėje, kitas – su vairu teisingoje vietoje. Vienas laksto dažniausiai Didžiojoje Britanijoje ir Japonijoje, kitas keliauja po visą pasaulį.
Automobilius gamino britai, kompanija RML, kurie automobilių sporte toli gražu ne naujokai.
Būtent ši kompanija ruošia „Chevrolet“ automobilius pasaulio kėbulinių lenktynių čempionatui WTCC, bei prototipus Le Mano serijos lenktynėms.
Iš esmės tai ant vamzdinio rėmo „užmautas“ kėbulas, labai panašus į „Juke“. Variklis, transmisija ir visa važiuoklė – iš „Nissan GT-R“. Iš vietos iki 100 km/h toks automobilis įsibėgėja per 3,7 sek ir išvysto 485 AG ir 588 Nm. Ar reikia dar paaiškinimų? Mes jau nemažai rašėme apie jį, tad daugiau informacijos rasite čia.
Per susirinkimą mums ne kartą buvo minima, kad šio automobilio vertė – apie 5 milijonus eurų ir kad kito tokio nėra, todėl turėtume jo nesugadinti.
Pagaliau prie vairo
Mes, keturi žurnalistai iš Pabaltijo šalių, buvome paskutinė grupė, kuriai teko išbandyti „Juke R“ tą dieną. Iš pradžių lyg ir galvojau sukalbėti maldelę, kad niekas neįmūrytų šio monstro į atitvarus, bet po to nusiraminau, nes dauguma bandžiusių važiavo labai atsargiai, o šalia sėdintis RML pilotas bandytojas pernelyg įsišėlti neleido.
Tiesa, automobilis tikrai turėjo gąsdinti. Apautas pusiau sportinėmis vadinamosiomis „semi-slick“ tipo „Bridgestone“ padangomis, tokiu šaltu ir drėgnu oru jis turėjo labai slidinėti. Juo labiau kad pabendravus su vienu iš komandos inžinierių, šis išsitarė, kad norėdami sudaryti „nevaldomo žvėries“ įspūdį jie specialiai programavo važiuoklę taip, kad labiau slystų automobilio galas. Būtent programavo, o ne reguliavo, jis taip ir sakė – „we were programming“.
Na, pagaliau iš automobilio išlipo kolega iš Latvijos ir vienas mechanikų man ištiesė šalmą. Per ankštą saugos rėmo angą įsispraudžiu prie vairo. Viduje – šimtaprocentinis GT-R. Niekas neprimena „Juke“ modelio, nei „motociklo bako“ per vidurį nėra, centrinė konsolė – iš GT-R, prietaisų skydelis taip pat.
Na, bet nėra kada apžiūrinėti, esu labai greitai „pririšamas“ sportiniais saugos diržais – vos spėjau susireguliuoti vairą ir sėdynę, pasisveikinti su greta sėdinčiu kolega ir – pirmyn.
Jeigu „greitukas“, reiškia viską reikia atlikti nedelsiant – jokių preliudijų. Šalia besišypsantį britą nuraminau, kad trasą pažįstu ir vos išvažiavęs iš pitleino paspaudžiau iki dugno.
„Eik tu š...“ – ištariau pamiršęs, kad šalia manęs sėdintis britas nelabai supranta lietuviškai. Tai tikras monstras! Uraganinis pagreitis nepaisant šlapios ir šaltos trasos. Jau po pusės rato supratau, kad jis valdomas kaip žaisliukas ir kad juo važiuoti neslystant yra visiška nesąmonė. Jis sukurtas driftui!
Pirmą ratą mano „šturmanas“ prieš kiekvieną posūkį nervingai mosavo rankomis „Brake! Brake! Brake!“, bet po to arba nusivylęs, kad aš vis tiek neklausau, arba nutaręs, kad turiu šiek tiek vingių smegeninėj ir nežadu tapti dešra „Juko“ ir atitvarų sumuštinyje, nusiramino ir tylėjo iki paskutinio rato.
Man beliko mėgautis. Ir patikėkit, „Juke R“ smagumo suteikė labai dideliais kiekiais ir kiekviename trasos centimetre. Tikrai nesitikėjau, kad tokį galingą automobilį su tokia palyginus trumpa ratų baze (ji net 25 cm trumpesnė, palyginus su GT-R) bus taip paprasta valdyti. Toks įspūdis, kad juo, slystančiu visais keturiais ratais, galima lėkti šimtus metrų. Beveik be jokių pastangų jį galima valdyti ne vairu, o akceleratoriumi. Rodos, jis gali vykdyti visas tavo komandas. Elektroninė stabilumo sistema į vairuotojo darbą įsikiša labai subtiliai ir visai nemaišo važiuoti sportiškai.
Pavarų dėžė, nors ir veikė automatiniu režimu, savo darbą atliko pagirtinai, mažiausias akceleratoriaus spustelėjimas ir pavaros tuoj pat žeminamos, o prieš posūkį atleidus akceleratorių „automatas“ neskuba perjungti aukštesnės pavaros, lyg žinodamas, kad netrukus reikės įveikti dar vieną posūkį.
Vairo mechanizmas gal kiek per lengvas ir tai, atrodo, vienintelis dalykas, kuris šiek tiek primena paprastą „Juke“ su savo itin lengvu vairu. Nors toks įspūdis galėjo susidaryti ir dėl to, kad trasoje sukibimas buvo artimas nuliui.
Iš ekstazės pažadino britas: „liko pusė rato, sumažink tempą, reikia atvėsinti mašiną.“
Velnias! Tai net ne greitukas, tai žaibukas! Vos pradėjau suprasti, ką darau, ir iš tiesų jausti automobilį ir še tau, vėsink mašiną...
„You're good“ – paplojo man per petį šturmanas. Ačiū ir už tai – menka, bet paguoda. Geriau galėjai patylėt ir dar duot pralėkt kokius penkis ratus.
„Tau turėtų būti bloga čia sėdėt visą pusdienį šalia bepročių žurnalistų“ – pajuokavau. Jis nieko neatsakė tik nuoširdžiai nusijuokė – turbūt pataikiau.
Chill out
Atslūgus emocijoms jau pakeliui į oro uostą ėmiau galvoti, kad tai vienas geriausių bandymų, kokiuose teko dalyvauti. Aišku, normaliai pajusti automobilį per tiek laiko nerealu, tačiau ir automobilis toks, nerealus. Tiesa, paliekantis labai išbaigto modelio įspūdį. Nors į provokacinius klausimus („Ar išleisite nedidelę partiją šių automobilių?“) tiek RML komandos inžinieriai, tiek ir „Nissan“ atstovai neatsako, tačiau netikėtai į šį klausimą atsakė RML komandos pilotas bandytojas, sėdėjęs šalia manęs. „Mes galėtumėm, bet sprendimą padarys „Nissan“ vadovybė."
Tikiuosi, sprendimas bus teigiamas, nes tokį monstrą savo garaže norėtų turėti ne vienas benzingalvis. Tiesa, jis turėtų ir nemažai uždirbti.
Jeigu būčiau galėjęs pralėkti bent pusvalandį, sakyčiau, kad tai geriausias testas. Nedažnai tenka bandyti automobilius, kurie yra vienetiniai, turi tiek „arklių“ ir kainuoja tokius pinigus.
Galbūt derėtų lyginti nebent su dviem ratais „Paul Ricard“ trasoje prie „Renault“ F-1 vairo.
Ar su „Ferrari F430“, kuris po filmavimo sudegė...
Sakyčiau, „Juke R“ yra mano geriausiųjų trejetuke. Ačiū, „Nissan“!
Nuostolių buvo
Beje, testo metu „Juke R“ visgi šiek tiek nukentėjo. Vienas žurnalistas iš Švedijos pritvirtino prie jo kėbulo kamerą. Grįžus iš trasos jos nebebuvo. Vėliau kamerą surado viename posūkių šalikelėje.
O štai ant automobilio kėbulo pritvirtinto laikiklio nuimti niekas nesiryžo. Jis prie matine plėvele padengto kėbulo taip prikibo, kad iškilo grėsmė nuplėšti su visa danga. Taigi, laikiklis likusią dienos dalį praleido ant „Juke“ durelių ir po testo kartu su automobiliu išvažiavo į Didžiąją Britaniją.
