Tik lenktynėms skirta, pati „pikčiausia“ lenktyninė versija „Super Trofeo GT“ už standartinį „Lamborghini Huracan“ yra ir lengvesnė, ir 10 cm platesnė, ir greitesnė. Neslėpkime, ir sunkiau suvaldoma.
Kadangi persėdau į jį iškart po paprasto „Lamborghini Gallardo“, pajutau didžiulį kontrastą – atsipalaiduoti negalima nė minutei. Tai – automobilis ne pramogai, o kovai. Ir pirmiausia – su pačiu savimi.
lamborghini huracan super trofeo GT (2015)
- Maksimalus greitis 285 km/val., galia 620 AG, įsibėgėjimas iki 100 km/val. per 3 sek.
- Naujo automobilio kaina prasideda nuo 230 tūkst. Eur + PVM.
- Vairuodamas šį sportinį automobilį, danų lenktynininkas Dennis Lindas 2016 m. laimėjo pirmąsias vietas „Lamborghini Super Trofeo“ Europos čempionate ir pasaulio taurės finale.
Iš esmės tai yra kosminis laivas (o gal kosminis kartingas?), su daugybe mygtukų, kuriuos mums padėjo spaudyti patyręs lenktynininkas Egidijus Gutaravičius. Šį automobilį galima lyginti nebent su „Porsche GT3“, dominuojančiu „1006 km“ lenktynėse. Užtaisytas ginklas, su kuriuo reikia mokėti tinkamai elgtis.
15min/Gazas gali didžiuotis – labai dažnai išskirtiniai automobiliai pirmiausiai atsiduria žurnalistų Eglės Girdenytės ir Žilvino Pekarsko rankose. Šį kartą su „Lamborghini“ Kačerginės žiede praleidome visą pusdienį.
Dažniausiai, išbandydami tokias brangenybes, pasirašome bent 10 tūkst. eurų franšizės sutartį. Jei kas nutiktų... Šį kartą nereikėjo pasirašinėti nieko. Egidijus pašildė transmisiją (automobilio ratai sukami jį pakėlus), variklį iki darbinės temperatūros, ir pirmyn.
Pajudėjimas iš vietos: 1:0 Eglės naudai
Ėhė, tas pirmyn nėra toks paprastas, prieš tai nebandžius šio trofėjinio superginklo. Jei Eglė, tegul ir truksėdama, pirma pavara pajudėjo iš vietos, tai aš ėmiau ir užgesau. Nes sankaba labai grubi, sportinė.
Tiesa, per „pitlane“ važiuojant pirma pavara (iš viso yra 6, perjungiamos lopetėlėmis prie vairo), netruksėti, rodos, neįmanoma – reikia iškart jungti antrą ir drąsiai minti į trasą.
Nes šitas „Super Trofeo GT“ nuo gatvinių greitų automobilių skiriasi kaip diena ir naktis. Visai kita važiavimo logika – žymiai grubesnė. Čia tas pats, kas lyginti kontaktinius kovos menus su kokiu nors Tai Či, pasižyminčiu švelniais judesiais.
Bet apie viską iš eilės. Kaip ir daugelis „rimtų“ lenktyninių automobilių, „Super Trofeo GT“ užsiveda tik suspaudžius visą mygtukų kombinaciją: Egidijus įjungia masę, degimą, dar kažkokį reaktyvinį mygtuką. Ir tik tuomet vairuotojas gali spausti „Start“ mygtuką.
Pirma pavara jungiasi irgi kitaip, nei gatvinėse raketose. Mini sankabą (ją reikia minti tik vieną kartą, pradedant važiuoti), spaudi ant vairo esantį baltą neutralios pavaros mygtuką, dešine lopetėle jungi pirmą pavarą. Ir tik tuomet judi pirmyn, jei gerai jauti sankabą. Jei ne, užgesti.
Arba gazuoji, arba agresyviai stabdai
Automobilis sukurtas lenktynėms, taigi geriausia juo važiuoti agresyviai. Visa važiavimo logika grindžiama dviem principais: arba spaudi akceleratorių, arba stabdai – jokių tarpinių variantų. Antraip automobilis praras stabilumą. Taigi arba trauki, arba stumi. Ir jokių kompromisų.
Tiesa, žvelgiant į šį oranžinį „Lamborghini Huracan Super Trofeo GT“ iš šalies, jis atrodo nestabiliau, nei apima jausmas, kai pats jį vairuoji. Kai kuriose Nemuno žiedo vietose oranžinis monstras, panašu, nori pašokti. Todėl, mums pravažiavus kelis ratus, Egidijus lyg tarp kitko sako, kad pakabą dar reikėtų reguliuoti, o lenktynėms apskritai ji turėtų būti dar kietesnė.
Na, jei tai tiesa, reikia pripažinti, kad lenktynininkai, tegul ir tik kelias valandas per dieną važiuojantys šiuo velniūkščiu Kačerginės ar bet kuria kita trasa, turi geležinius na patys žinote ką... Nugaros raumenis, aišku savaime.
Prisipažinsiu, man yra tekę važinėti įvairiomis gatvės raketomis, kurių pavadinimai baigiasi 4S Turbo arba tiesiog „Gallardo“. Tačiau šie automobiliai, lyginant su „Huracan Super Trofeo GT“, buvo malonūs žaisliukai. O šio oranžinio monstro niekaip kitaip, kaip ginklu, nepavadinsi.
Reikalas labai aiškus. Nesvarbu, kad esi važiavęs STI, RS, R8 ar 4S – pamiršk. Sėdęs prie šios raketos vairo, iš pradžių turi išmokti su juo deramai elgtis. Tarkime aš, „arbatinukas“, pavaras junginėjau ties 5500 aps.min. atžyma (profai išsuktų iki 8000 aps./min.). Kačerginėje dažniausiai važiavau 5-ta (tiesiojoje) ir 3-ia (posūkiuose) pavaromis. Profesionalas Egidijus, žinoma, rado laiko įjungti ir 6-tą.
Greičio prietaisų skydelis nerodė (nes neaktyvuotas GPS), bet to ir nereikia – tik trukdytų. Nes, bent jau man, sunkiausia buvo greitai prisijaukinti šitą žvėrį ir pradėti „multitaskinti“ (iškart 2-3 darbus dirbti).
Kadangi pavaras reikia junginėti svirtelėmis prie vairo (aš tokių įgūdžių neturiu, nes dažniausiai važinėju automobiliais su standartine mechanine pavarų dėže), tai sunkiausia buvo maksimaliai efektyviai junginėti pavaras, tuo pat metu idealiai pataikant į trajektorijas. Jei gerai padarai viena, tai sudelsi kitur. Todėl švilpti Nemuno žiedu su vėjeliu šiuo automobiliu – labai sveikas iššūkis. ir nesvarbu kiek tau metų ar kokia tavo patirtis kartodrome.
Apskritai, su kolege Egle palakstę šiuo koviniu „Lambo“ Nemuno žiede priėjome prie išvados, kad būtent šitas monstras yra geriausias ginklas prieš „kelių gaidelius“. Nes, sėdęs prie jo vairo, staiga suvoki, kad nemoki vairuoti. Kad reikia tobulėti, „multitaskinti“ ir labai susikaupti.
Tad bet kurio gatvės kietuolio su „emke“ ego, išvažiavus į nelygią Kačerginės trasą, akimirksniu subliūkštų. Šį išbandymą palyginčiau su kopimu į kalnus (slidinėjimą Alpių ledynuose jau minėjau) ar plaukimą jachta sportine „Ambersail“, pučiant 25 mazgų vėjui ir per bortą verčiantis bangoms: stengiesi ir greitį išlaikyti, ir nebūti nuplautas į jūrą.
Labai geras niuansas – šalia sėdintis sportinio vairavimo pedagogas Egidijus. Jis kartu ir diplomatiškas, ir dalykiškas: porą kartų pataisė trajektoriją, padėjo susireguliuoti vairą (mano ūgis – 190 cm, taigi tokio dydžio automobilyje reikia rasti taisyklingą kojų poziciją, kad vairas už kelių nekliūtų) paragindavo žeminti arba aukštinti pavaras. Ką jau čia slėpti – netgi šešiataškius diržus taip sureguliavo, kad sėdėjau kaip prikaltas prie atlošo.
Tiesą sakant, tas jausmas neapleidžia iki šiol. Nes vis pamąstau: kažin kada vėl bus galima prasilėkti Nemuno žiedu. Tie 5-6 mėnesiai iki pavasario turbūt tęsis visą amžinybę.