Šie 10 viduramžių išradimų yra puikūs pavyzdžiai. Kai kurie iš jų buvo tokie svarbūs, kad kai kuriuos šiek tiek patobulinę naudojame iki šiol.
Akiniai
Senovės romėnai skaitymui galėjo naudoti didinamuosius stiklus, tačiau pirmieji istorijai žinomi nešiojami akiniai atsirado XIII amžiuje.
Anglų vienuolis seras Rogeris Baconas pirmą kartą galutinai užsiminė apie akinius XIII amžiuje, kai savo veikale „Opus Majus“ (apie 1266 m.) išdėstė korekcinių lęšių naudojimo mokslinius principus.
Šis išradimas iki šios dienos žymiai pagerina silpnaregių gyvenimo kokybę.
Spaudos presas
Spaudos presas yra vienas svarbiausių viduramžių epochos išradimų. Greitas knygų spausdinimas panaikino Bažnyčios informacijos platinimo kontrolę ir padėjo pagrindą protestantų reformacijos ir švietimo sklaidai.
Nors garsusis Johanneso Guttenbergo spaudos presas buvo sukurtas XV a., kilnojamojo tipo sistemą galima atsekti maždaug 1040 m. Kinijoje. Be jo šiuolaikinis pasaulis būtų visai kitoks.
Plūgas
Apie IX amžiuje Europoje plačiai paplitęs sunkusis plūgas sukėlė perversmą žemės ūkyje.
Ankstesni plūgai, vadinami arklais, buvo tinkami Viduržemio jūros smėlio dirvožemiui ir klimatui, tačiau netiko sunkiems dirvožemiams, esantiems Šiaurės Europoje. Todėl Šiaurės Europos gyvenvietės iki viduramžių buvo nedidelės, kur dirvožemis buvo lengvesnis.
Išradus sunkųjį plūgą, buvo galima arti molingesnį dirvožemį, kuris buvo derlingesnis už lengvesnius dirvožemio tipus. Tai nepaprastai padidino derlių ir paskatino ekonomikos augimą bei spartų miestų ir prekybos augimą, ypač Šiaurės Europoje.
Mechaninis laikrodis
Maždaug apie 1300 m. buvo sukurti pirmieji mechaniniai laikrodžiai. Iki XV amžiaus jie tapo plačiai paplitę visoje Europoje.
Jie tapo standartiniu laiko matavimo prietaisu, kai 1656 m. buvo išrastas švytuoklinis laikrodis.
Banknotai
Nors popieriniai vekseliai egzistavo ištisus šimtmečius, vyriausybės išleisti popieriniai pinigai pirmą kartą buvo užfiksuoti IX amžiaus Kinijoje. Šie užrašai buvo valdovo pažadas juos išpirkti vėliau už kokį nors kitą vertingą daiktą, dažniausiai monetą. Šios išankstinės kredito kupiūros paprastai buvo ribotos trukmės. Jie pirmiausia buvo skirti prekybininkams, siekiant pakeisti būtinybę nešti metalus, kurie buvo labai sunkūs ir kuriuos galima lengvai pamesti ar pavogti.
1120-aisiais Kinijos vyriausybė pradėjo gaminti savo valstybės išleistus popierinius pinigus, naudodama medžio kaladėlių spausdinimą, ir jie buvo plačiai paplitę.
XIII amžiuje keliautojai, grįžę į Europą, pasakodavo apie vyriausybės išleistą Kinijos popierinę valiutą, tačiau banknotai Europoje tapo įprasti tik XVII amžiaus pabaigoje, kai pirmą kartą buvo išleisti Švedijoje.
Parakas
Parakas yra salietros (kalio nitrato), sieros ir medžio anglies mišinys. Kinų vienuoliai mišinį pirmą kartą atrado IX amžiuje, galbūt kurdami vaistus. Technologija Vidurinius Rytus pasiekė maždaug XIII amžiuje, o netrukus po to į Europą ją atvežė prekybininkai ir kryžiuočiai.
Seras Rogeris Baconas atliko eksperimentus, kad surastų geriausią ingredientų santykį, ir jam paprastai priskiriamas modernios formulės atradimas ir išsamiai aprašytas parako gamybos procesas.
Aukštakrosnė
Aukštakrosnės, naudojamos metalams iš rūdų išgauti, gali būti buvo naudojamos jau I-ame mūsų eros amžiuje Kinijoje, tačiau pirmą kartą Europoje jos pasirodė 1200-aisiais. Šios ankstyvosios aukštakrosnės pagal šiuolaikinius standartus buvo labai neefektyvios.
Seniausi Europos pavyzdžiai buvo pastatyti Durstelyje ir Lapphyttane Šveicarijoje bei Zauerlande Vokietijoje.
Karutis
Ankstyviausi žinomi karučio prototipai, apie kuriuos yra archeologinių įrodymų, buvo vieno rato vežimėliai, kurie datuojami II amžiaus Kinijoje.
Pirmieji karučiai viduramžių Europoje pasirodė apie 1170–1220 metus. Juose buvo ratas priekyje kaip ir šiuolaikiniuose karučiuose.
XV amžiuje jie tapo įprastu dalyku, pradedant kasyba ir baigiant statybomis.
Verpimo ratelis
Verpimo rateliai gali būti kilę iš Indijos tarp V ir X a. Yra įrodymų, kad jie buvo naudojami Kinijoje apie 1000 m. Per Vidurinius Rytus jie pasiekė Europą maždaug 1400 m. Verpimo ratelis pakeitė ankstesnį rankinio verpimo metodą, kai atskiri pluoštai buvo suverpiami iš vilnos, laikomos ant pagaliuko, arba dvigubo pluošto, susukto sudarant ištisinį siūlą, suvynioto ant antrosios lazdos.
Per kelis ateinančius šimtmečius verpimo ratelis buvo patobulintas iki mechanizuotos mašinos, kuri pradėjo pramoninę revoliuciją.
Patranka
Ankstyviausios patrankos gali būti datuojamos XII a. Kinijoje, kur maždaug 1128 m. Dazu uolų drožiniuose Sičuane pavaizduotas daiktas labai panašus į patranką.
Seniausios išlikusios patrankos yra iš XIII a. Kinijos, įskaitant garsųjį „Wuwei Bronze Cannon“ (1227 m.), „Heilongjiang“ rankinį pabūklą (1288 m.) Ir „Xanadu Gun“ (1298 m.). Kai kurių arabų istorikų teigimu, 1260 m. mameliukai Ain Jaluto mūšyje naudojo patrankas prieš mongolus. Pirmieji Europoje į patranką panašų ginklą galėjo panaudoti prancūzai prieš anglus Cambrai mieste 1339 m.
Tačiau vienas iš pirmųjų patikimesnių užfiksuotų patrankos panaudojimo kare atveju buvo Edvardo III anglų pajėgų, kurią jie panaudojo prieš prancūzus 1346 m. Crecy mūšyje.
Per kelis dešimtmečius daugumoje viduramžių karų buvo naudojamos patrankos.
