Helovino ištakos yra pagoniška keltų šventė – Samhainas. Išvertus iš senovės keltų kalbos, Samhainas reiškia „vasaros pabaiga“.
Šią šventę keltai, gyvenę dabartinėje Airijoje, Škotijoje ir Meno saloje, švęsdavo naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. Vasara baigdavosi spalio 31 d., žiema prasidėdavo lapkričio 1 d., ir šventė žymėdavo derlingojo sezono pabaigą bei žiemos pradžią.
Manoma, kad šios šventės tradicijos siekia priešistorinius laikus, o rašytiniuose šaltiniuose šventė buvo aprašyta prieš tūkstantį metų. Airija iki šiol yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje Helovinas yra nacionalinė šventė, o vaikams visą savaitę nereikia eiti į mokyklą.
Dabartinis Helovinas – ne amerikietiška, o airiška šventė, kurios kilmė slypi senojoje keltų kultūroje.
Žiemos pradžia keltams buvo labai svarbi data. Kadangi šventė siejosi su tamsiojo ir šaltojo metų laiko pradžia, buvo tikima, kad būtent šią naktį riba tarp dvasių pasaulio ir tikrojo pasaulio pasidaro labai plona. Manyta, kad mirusiųjų sielos bei kitos dvasios per Samhainą įžengia į tikrąjį pasaulį ir jame klajoja.
Buvo bijoma, kad Samhaino naktį iš namų išėję žmonės susitiks tas sielas. Todėl ir atsirado įprotis dėvėti kaukes – tikėta, kad tada sielos ir dvasios nesugebės atpažinti žmonių. Be to, žmonės prie savo namų durų palikdavo maisto ir kitų dovanų – tikėtasi, kad taip dvasios bus pamalonintos.
Keltai tikėjo, kad būtent Samhaino naktį druidams lengviau pranašauti ateitį. Kadangi jie buvo visiškai priklausomi nuo gamtoje vykstančių procesų, kurių tada dar gerai nesuprato, tokios pranašystės buvo svarbus pasitikėjimo savimi šaltinis prieš ilgą ir tamsią žiemą.
Minėdami šią dieną, druidai kūrendavo didžiulius laužus ir juose kaip aukas į žemę įžengusioms sieloms degindavo tiek javus, tiek įvairius gyvūnus. Be to, keltai dėvėjo kostiumus, įprastai padarytus iš gyvūnų odų ar net kaukolių, ir bandydavo spėti ateitį. Tikėta, kad odos ir kaukolės padeda bendrauti su dvasiomis.
Taip pat persirengėliai keltai vaikščiodavo nuo durų iki durų, prašydami maisto – tai buvo svarbi tradicijos dalis. Iš to išsivystė ir dabartinė tradicija vaikščiojant prašyti saldainių, sakant „vaišės arba pokštas“.
Vėliau Helovino tradicijoms įtaką padarė katalikybė. Popiežius Bonifacas IV 609 m. e. metais paskelbė gegužės 13 d. Visų kankinių diena, o popiežius Grigalius III VIII amžiuje pervadino ją Visų šventųjų diena ir perkėlė į lapkričio 1 d. Maždaug IX amžiuje krikščionybė pasiekė keltų kraštus, kur jos tradicijos susiliejo su senaisiais keltų papročiais.
Siekdama kovoti su pagonybe, apie 1000 m. Bažnyčia savo švenčių kalendorių papildė dar viena diena – Vėlinėmis. Jų diena buvo paskirta lapkričio 2 d. Per šią šventę tikintieji turėjo melstis už mirusiuosius.
Dabar daugelis istorikų mano, kad būtent lapkričio pradžioje nutardama minėti Visų Šventųjų dieną ir Vėlines Bažnyčia tikėjosi, kad šventiesiems ir mirusiesiems skirtų dienų pagalba pavyks lengviau į savo pusę pritraukti nenorinčius senųjų papročių atsisakyti pagonis. Jų įprastiems papročiams tiesiog suteiktas krikščioniškas rūbas. Būtent todėl Vėlinės iš pradžių buvo švenčiamos panašiai kaip Samhainas – su didžiuliais laužais, paradais ir persirengimu šventųjų, angelų ir velnių kostiumais.
Senąja anglų kalba Visų šventųjų diena vadinosi „All Hallows Day“, o jos išvakarės – „All Hallows Eve“. Būtent iš šio žodžio ilgainiui gimė žodis „Halloween“ – Helovinas.
Britų salose, kur Samhaino šventimo tradicija buvo stipri, ši šventė išlaikė nemažai senųjų papročių, nors ir papildytų krikščioniška tradicija. Nors tikėjimas po pasaulį vaikščiojančiomis dvasiomis pamažu išnyko, įprotis šią dieną persirengti dvasių kostiumais liko. JAV ilgą laiką Helovinas buvo nešvenčiamas būtent dėl sąsajų su pagonybe.
Situacija pasikeitė tik XIX a. viduryje, kai į JAV ėmė masiškai plūsti imigrantai iš Airijos, kartu atsiveždami ir savo įpročius, kurie galiausiai išplito visoje JAV.
Iš Airijos atkeliavo ir Helovino žibintų tradicija. Airių legenda pasakoja apie girtuoklį ir sukčių Džeką, kuris sugebėjo apgauti patį Šėtoną. Dievas jo neįsileido į Dangų dėl blogų darbų, tačiau jo bijodamas Velnias jo nepriėmė į pragarą. Todėl Džeko siela, pasiėmusi iš ropės išskaptuotą žibintą, ir klajoja po pasaulį.
Sekdami legenda, airiai žibintus gamindavo skaptuodami ropes. JAV ropes pakeitė moliūgai: jie buvo pigesni, be to, juos skaptuoti buvo lengviau.
Taigi, dabartinis Helovinas – ne amerikietiška, o airiška šventė, kurios kilmė slypi senojoje keltų kultūroje. Istorikai pažymi, kad ši šventė turi daug gilesnes kultūrines šaknis negu, pavyzdžiui, šv. Patriko diena, kuri iš esmės išpopuliarėjo tik prieš 50 metų ir buvo išpopuliarinta ne airių, o airių kilmės amerikiečių.
Vis dėlto XX a. pradžioje Helovinas pamažu tapo viena svarbiausių amerikiečių švenčių. Tiesa, čia ji buvo sekuliarizuota, prarado daugelį savo religinių prasmių ir iš esmės tapo diena susiburti bendruomenėms. Tačiau įprotis persirengti liko, net jei dvasių žmonės ir nebebijo.
2014 m. duomenimis, amerikiečiai kasmet švęsdami Heloviną saldainiams, dekoracijoms ir kitiems susijusiems dalykams išleidžia apie 6 mlrd. dolerių. Tai antra pagal komerciškumą šventė JAV – daugiau išleidžiama tik prieš Kalėdas.
Parengta pagal History.com ir „Business Insider“. Pirmą kartą tekstas publikuotas 2016 m.
