Kokia buvo Lietuva prieš priimant Gegužės 3 d. Konstituciją?
Didžiąją XVIII a. dalį Abiejų Tautų Respubliką (ATR), kurią sudarė Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK), kamavo karai ir sukilimai, silpninę valstybę. ATR prarado Europoje turėtą įtaką, padėtis šalies viduje buvo nestabili.
Karaliaus valdžia buvo silpna, itin daug galios turėję bajorai žiūrėjo pirmiausia savo interesų ir mažai rūpinosi valstybės ateitimi.
Šalies kariuomenė buvo maža ir silpna, o miestiečiai ir valstiečiai neturėjo beveik jokių teisių. Seimų veiklą nuolat paralyžiuodavo liberum veto teisė, kurios pagalba kiekvienas Seimo narys galėjo blokuoti Seimo darbą.
Agresyviai nusiteikusiems kaimynams tokia situacija buvo paranki. Rusija nuolat kišosi į ATR vidaus reikalus, netgi 1764 m. ATR karaliaus rinkimai vyko šalyje stovint Rusijos kariuomenei. Galiausiai 1772 m. Rusija inicijavo pirmą ATR padalijimą. Rusija, Prūsija ir Austrija nuo ATR atplėšė apie 210 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos.
1764 m. ATR karaliumi buvo išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jis buvo išrinktas Rusijos imperatorės Jekaterinos spaudimu, tačiau tapęs karaliumi dažnai elgėsi priešingai, negu norėjo Maskva. Stanislovas Augustas prieš tapdamas karaliumi keliavo po Europą, išmoko anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, buvo paveiktas Apšvietos epochos idėjų ir matė reformų poreikį ATR.
Naujasis karalius ir jo aplinka ėmėsi vykdyti ekonomines, karines ir socialines reformas. Pavyzdžiui, 1773 m. įkurta Edukacinė komisija faktiškai tapo pirmąja Švietimo ministerija pasaulyje: jai buvo pavaldžios visos ATR mokyklos. 1775 m. įkurta Nuolatinė taryba, turėjusi penkis departamentus – Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo – funkcionavo kaip savotiška Vyriausybė.
Kaip gimė Konstitucijos idėja?
1788 m. darbą pradėjo Ketverių metų Seimas, kuris vykdė įvairias reformas, kurių tikslas pertvarkyti valstybės valdymo sistemą, pavyzdžiui, parengti miestų įstatymą, kuris suteiktų miestiečiams politines teises. Seimo darbą dar labiau įkvėpė 1789 m. vykusi Prancūzijos revoliucija.
Seime 1789 m. buvo išrinkta speciali delegatų grupė valstybės valdymo formai pataisyti. 1790 m. Seimo kadencija baigėsi, bet, kad reformų procesas nesibaigtų, nutarta mandatus pratęsti dar dvejiems metams.
Konstitucijos projekto rengimui vadovavo pats Stanislovas Augustas Poniatovskis. Pagal jo įsivaizdavimą, monarchas pirmiausia turėjo būti stipri vykdomoji valdžia. Konstitucijos projektas buvo rengiamas iki 1791 m. balandžio pabaigos. Tarp rengėjų buvo ir Lietuvos atstovų, pavyzdžiui, Konstitucijos straipsnį apie miestus rengęs paskutinis LDK kancleris Joachimas Chrebtavičius.
Konstitucija apibrėžė naujus valstybės santvarkos organizavimo principus ir tapo visų anksčiau vykdytų reformų kulminacija, jas apibendrindama viename dokumente. Tuomet Konstitucija vadinta tiesiog „Valdymo įstatymu“: Gegužės 3 d. Konstitucijos vardą ji gavo vėliau.
Kaip vyko pats Konstitucijos priėmimas?
Pats Konstitucijos priėmimas nepraėjo be nesklandumų. Jos šalininkai norėjo, kad ji būtų priimta kuo greičiau. Iš pradžių Konstitucijos autoriai norėjo dokumentą svarstyti 1791 m. gegužės 5 d., pasinaudodami galimybe, kad tuo metu Varšuvoje nebuvo priešiškai nusiteikusių opozicijos atstovų. Tačiau Rusijos pasiuntinys Varšuvoje Jakovas Bulgakovas, sužinojęs apie tai, paragino Konstitucijos priešininkus grįžti atgal.
Dokumento svarstymo data buvo skubiai pakeista. Gegužės 2 d. pusiau slaptame susirinkime Konstitucijos šalininkai susipažino su Konstitucijos projektu, ir gegužės 3 d. Seimas ją priėmė – 110 deputatų balsavo už, 72 – prieš.
Audringa diskusija prieš balsavimą tęsėsi septynias valandas, vienas Konstitucijos priešininkas netgi grasino nužudyti savo vienintelį sūnų, jei dokumentas bus priimtas. Į gatves išėjo apie dvidešimt tūkstančių miestiečių, taip pademonstravusių savo pritarimą Konstitucijai, suteikusiai jiems teises.
Kuo pasižymėjo Konstitucija?
Konstituciją sudarė įvadas ir 11 straipsnių. Ji suteikė pilietines teises visiems bajorams ir miestiečiams, įteisino centralizuotą valstybę, sustiprino vykdomąją karaliaus valdžią, įtvirtino valdžių padalijimo principą.
Joje atsispindėjo tokios politinės XVIII a. idėjos kaip Jeano Jacko Rousseau socialinis kontraktas ir Charlio de Montesque palaikytas valdžių padalijimo principas. Tiesa, visiškai modernia konstitucija Gegužės 3-iosios Konstitucijos laikyti negalima: baudžiavos ir luominės santvarkos ji nepanaikino.
Kaip viešpataujančią valstybės religiją Konstitucija įtvirtino Romos katalikų. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau drausta pereiti iš katalikybės į kitą tikėjimą.
Miestiečiai, jau ilgą laiką bruzdėję ir reikalavę teisių, pirmąkart gavo teisę turėti atstovus Seime. Miestiečiams garantuota asmens neliečiamumo teisė, jie įgijo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, siekti karinių laipsnių. Anksčiau tokias teises turėjo tik bajorai. Neliečiamumo teisė buvo suteikta ir žydams. Be to, miestiečiai priėmus Konstituciją tapti kilmingaisiais galėjo lengviau.
Konstitucija numatė, kad valstiečiai yra priimami „įstatymo ir krašto valdymo globon“, tačiau aiškiai santykis tarp valstiečių ir valstybės nebuvo apibrėžtas, o baudžiava taip ir nebuvo panaikinta. Konstitucijoje įrašyta, kad iš kitų šalių atvykę ar grįžę valstiečiai gauna laisvę: ši nuostata labai nepatiko Rusijai. Imperatorė Jekaterina bijojo, kad Rusijos valstiečiai ims bėgti į ATR.
Seimas pagal Konstituciją turėjo susidėti iš Atstovų rūmų ir Senatorių rūmų. Atstovai buvo renkami dvejiems metams. Atstovų rūmus sudarė 204 atstovai, tarp jų – 24 miestų įgaliotiniai.
Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai, iš viso 132 asmenys. Senatui pirmininkavo karalius, bet jo galios buvo ribotos. Seimas turėjo rinktis Varšuvoje arba Gardine ir posėdžiauti 70-100 dienų.
Karaliaus postas pagal Konstituciją turėjo tapti paveldimas. Stanislovas Augustas Poniatovskis neturėjo sūnaus, tačiau Konstitucijos kūrėjai atsižvelgdami į situaciją numatė išimtį, kad kitu karaliumi taps Saksonijos princas Frydrichas Augustas, kuris buvo ATR karaliaus Augusto III anūkas, palaikė ryšius su ATR ir mokėjo lenkų kalbą.
Taip pat Konstitucija numatė, kad kas dvidešimt penkerius metus Konstitucija turi būti peržiūrima. Tai turėjo daryti specialus konstitucinis Seimas.
Ką Konstitucija sakė apie Lietuvą?
Konstitucijoje buvo išdėstytas unitarinės valstybės modelis, o aiškių nuorodų į Lenkiją ir Lietuvą kaip atskirus politinius darinius joje iš pradžių nebuvo, minint tik„lenkų tautą“ ir „lenkų žemes“, Tai nebuvo priimtina LDK atstovams ATR Seime, siekusiems išlaikyti Lietuvos ir Lenkijos atskirumą.
Tačiau, matydami grėsmę valstybės egzistavimui, jie parėmė Konstituciją, nutarę siekti LDK kaip lygiateisės Lenkijos partnerės valstybėje statusą įteisinti pokonstituciniais aktais.
LDK atstovai tikslą pasiekė – 1791 m. spalio 20 d. Konstitucija LDK didikų pastangomis buvo papildyta „Abiejų tautų tarpusavio įžadu“, kuris sulygino LDK ir Lenkijos teises turėti po pusę narių svarbiausiose institucijose. Taip pat jis pabrėžė, kad respubliką sudaro dvi tautos – „Lenkijos karūna ir Lietuvos didžioji kunigaikštija“. Jei Konstituciją galima laikyti LDK didikų nuolaida lenkams, tai šį Konstitucijos papildymą jau galima laikyti Lenkijos nuolaida Lietuvai.
Konstitucija iš karto buvo išversta į lietuvių kalbą. Tai pirmasis teisinis dokumentas, verstas į lietuvių kalbą: iki tol LDK dokumentai buvo slaviški, o vėliau – lenkiški.
Beje, tarp pasirašiusių Konstituciją bajorų buvo ir žemaičių bajoras Motiejus Biržiška. Jo proanūkis Mykolas vėliau tapo vienu iš 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų.
Koks likimas laukė Konstitucijos?
Konstitucija gyvavo tik kiek ilgiau negu vienerius metus. Ji buvo nepalanki Rusijai, kuri norėjo, kad ATR išliktų silpna valstybe Rusijos įtakoje. Rusiją rėmė ir konservatyvioji ATR diduomenės dalis. Ji prieštaravo Konstitucijai, nes bijojo prarasti savo luomo privilegijas.
Konstitucijos priešininkai suformavo Targovicos konfederaciją – bajorų sąjungą, kurios tikslas buvo likviduoti Konstituciją ir kitas Ketverių metų Seimo reformas. Konfederacijos manifestas buvo pasirašytas 1792 m. balandį. Konfederacija kreipėsi į Rusiją pagalbos.
Rusija 1792 m. gegužę užpuolė Lenkiją ir Lietuvą. ATR kariuomenė vis dar buvo silpna ir nepatyrusi. Karą Rusija, remiama konservatyvios Lenkijos diduomenės dalies, prieštaravusios Konstitucijai, laimėjo. Birželį buvo užimtas Vilnius, rugpjūčio pradžioje – Varšuva.
1792 m. liepos 24 d. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis prisijungė prie Targovicos konfederacijos. Konstitucija nustojo galioti, galutinai ją 1792 m. lapkritį panaikino Gardino Seimas. Buvo atkurta iki 1788 m. egzistavusi santvarka. Netrukus po dar dviejų padalijimų ir numalšinto 1794 m. sukilimo prieš Targovicos konfederaciją ATR nustojo egzistuoti.
Kaip Gegužės 3-iosios Konstitucija vertinama dabar?
Dabartinė Lenkija Konstitucijos priėmimą laiko vienu svarbiausių savo istorijos pasiekimų. Gegužės 3 d. šios Konstitucijos garbei Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. „Konstitucija neišgelbėjo valstybės, bet išgelbėjo tautą“, – yra sakęs lenkų istorikas Bronislawas Dembinskis.
Konstitucija ir prieš ją vykusios reformos padėjo formuojant naują bajorų kartą, suvaidinusią vaidmenį ir 1831 bei 1863 m. sukilimuose.
Lietuvoje šiai konstitucijai skiriamas mažesnis dėmesys. Ilgą laiką ji vertinta daugiausia neigiamai, prieštaringai vertinama ir dabar.
Tai lemia XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje įsigalėjęs požiūris, kad Konstitucija buvo naudinga tik Lenkijai ir faktiškai panaikino Lietuvos valstybę kaip juridinį subjektą, lygiateisę ATR dalį.
Savo ruožtu Lenkija tuomet pasitelkdavo Konstituciją kaip argumentą pagrįsti pretenzijas į Lietuvos teritorijos dalį. Tuometis susipriešinimas apsunkino bendrų sąlyčio taškų paiešką.
Visgi dabar tarp teisininkų ir istorikų vis dažniau sutinkamas pozityvus – Konstitucijos indėlio į Lietuvos istoriją traktavimas, pabrėžiant, kad ji simbolizuoja, kad didelė dalis ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos didikų tuomet mąstė moderniai, norėjo išsaugoti bei modernizuoti valstybę, įtvirtinti pilietines teises ir judėti į priekį.
Dalis istorikų dabar jau pabrėžia, kad prie Konstitucijos kūrimo stipriai prisidėjo ir valstybiškai mąstę LDK piliečiai, o Konstitucijos papildymas įtvirtino ir LDK gyventojų teises, todėl šis dokumentas svarbus ir Lietuvos politinei atminčiai.
Taip pat akcentuojama, kad nors Konstitucijoje Lietuva nebuvo paminėta, apie jos panaikinimą taip pat nebuvo kalbama, o tokios formuluotės kaip „respublikos valstybės“ išliko, todėl kalbėti apie šią Konstituciją kaip apie „Lietuvos pabaigą“ nėra tikslu.
Tai, kad Lietuva išliko kaip atskiras subjektas, anot istorikų, parodo ir faktas, kad Konstitucija iškart buvo išversta į lietuvių kalbą.
2008 m. Lietuvos Seimas gegužės 3 d. įvertino kaip reikšmingą Lietuvai dieną ir įtraukė į atmintinų dienų sąrašą.
Gegužės 3 d. Konstitucija yra svarbi ir Europos istorijai: daugelis istorikų sutinka, kad savo laikotarpiu tai buvo labai progresyvus politinis dokumentas, pirmąkart Europoje įteisinęs idėją, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia turi būti atskirtos.
Ji yra laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje (po JAV) rašytine Konstitucija.
Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2018 m.
