Septynių dienų savaitės šaknys slypi senosiose civilizacijose, visų pirma Babilone. Babiloniečiai gyveno Mesopotamijoje – teritorijoje, kur plyti dabartinis Irakas. Babiloniečių kultūra buvo viena labiausiai išsivysčiusių senųjų kultūrų. Ji gyvavo antrajame ir pirmajame tūkstantmečiuose prieš Kristų, gerokai prieš Graikijos ir Romos iškilimą.
Babiloniečiai buvo toli pažengę astronomijoje. Šios šalies gyventojai stebėjo žvaigždžių ir planetų judėjimą. Skaičius „septyni“ babiloniečiams turėjo mistinę reikšmę. Jį šios civilizacijos gyventojai siejo su septyniais svarbiausiais dangaus kūnais – Saule, Mėnuliu, Marsu, Merkurijum, Jupiteriu, Venera ir Saturnu. Istorijos tyrinėtojai mano, kad būtent dėl to kas septintą dieną atliekami ritualai, skirti pagerbti visiems dangaus kūnams, buvo labai svarbūs.
Tuos pačius septynis dangaus kūnus ėmė garbinti ir daug kitų senovės civilizacijų, pavyzdžiui, japonai arba kinai. Daugelis senųjų civilizacijų septynių dienų savaitę sugalvojo nepriklausomai vienos nuo kitų.
Dabar manoma, kad tokį netikėtą panašumą tarp toli gyvenusių ir nekontaktavusių kultūrų lėmė vienas dalykas, kurį matė jos visos, kur begyventų – Mėnulis. Vienas Mėnulio apsisukimas aplink Žemę trunka maždaug 29 dienas.
Tačiau 29 dienos – ilgas laikotarpis, o norint reguliariai atlikti tam tikrus ritualus reikėjo ir trumpesnio laiko matavimo vieneto. Todėl šį skaičių senųjų civilizacijų gyventojai padalino iš keturių ir gavo maždaug septynių dienų savaitę – patogų laiko matavimo vienetą. Kas tris ar keturias savaites daugelis senųjų civilizacijų prie savaitės pridėdavo vieną arba dvi dienas, kad Mėnulio kalendoriaus pradžia ir savaičių ciklas neišsiderintų.
Savaitę kaip septynias dienas trunkantį laiko tarpą turėjo ir romėnai. Jie savo savaitės dienas pavadino pagal Romos pagoniškuosius dievus, Saulę ir Mėnulį.
Imperatorius Konstantinas formaliai septynių dienų savaitę įvedė 321 m., o neformaliai ji egzistavo nuo pirmojo amžiaus. Ji pakeitė iki tol egzistavusią aštuonių dienų savaitę, kurioje viena diena buvo išeiginė, skirta apsipirkimui.
Senovės Roma ir joje įsigalėjusi krikščionybė padarė įtaką daugeliui pasaulio kultūrų, ir septynių dienų savaitė – vienas šios įtakos požymių. Tiesa, senovės Romos savaitėje pirmoji diena buvo sekmadienis – krikščionių poilsio diena. Tačiau šią tradiciją iš senovės romėnų perėmė ne visos kultūros. Kai kuriose jų pirmoji savaitės diena buvo pirmadienis.
Lietuviški savaitės dienų pavadinimai yra išskirtiniai tuo, kad net šešios iš septynių savaitės dienų yra pavadintos tiesiog pagal kelintinius skaitvardžius. Tokius savaitės dienų pavadinimus pasiūlė žymusis kalbininkas Jonas Jablonskis XX a. pradžioje. Iki tol Lietuvoje vartoti slaviškos kilmės savaitės dienų pavadinimai, pavyzdžiui, pirmadienis buvo „panedėlis“.
Tuo tarpu daugelyje kultūrų savaitės dienos yra pavadintos pagal dievus, šventes arba planetas. Panaši situacija kaip Lietuvoje yra ir Izraelyje – savaitės dienos, išskyrus šabą (šeštadienį), čia pavadinimus irgi gavo nuo skaičių.
Parengta pagal BBC, „Today I Found Out“ ir Timeanddate.com. Pirmą kartą tekstas publikuotas 2017 m.
