Portalas 15min atsako į dažniausiai kylančius klausimus apie žmogaus kraujo grupes, skirtumus tarp jų ir kraujo donorystę.
Kiek kraujo grupių egzistuoja? Kuo jos skiriasi?
Egzistuoja dvi pagrindinės kraujo grupių sistemos – ABO sistema ir Rezus (Rh) sistema. Perpilant kraują svarbu žinoti žmogaus kraujo grupę pagal abi šias sistemas.
Pagal ABO sistemą išskiriamos keturios kraujo grupės – O, A, B ir AB. Kraujo grupę pagal šią sistemą lemia tai, ar žmogaus raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) apvalkaluose esama tam tikrų baltymų, vadinamų A ir B antigenais, bei ar žmogaus kraujo serume esama antikūnų, vadinamų α ir β antikūnais.
O kraujo grupės žmogaus kraujyje nėra nei nei A, nei B antigenų ir esama abiejų tipų – α ir β – antikūnų. A kraujo grupės žmogaus kraujyje yra A tipo antigenų ir β tipo antikūnų, B kraujo grupės žmogaus kraujyje yra B tipo antigenų ir α tipo antikūnų, AB kraujo grupės kraujyje esama ir A, ir B tipo antigenų ir nėra nei α, nei β tipo antikūnų.
Dažnai O kraujo grupė dar vadinama pirmąja, A kraujo grupė – antrąja, B kraujo grupė – trečiąja, AB kraujo grupė – ketvirtąja. Tokia klasifikacijos sistema buvo naudojama SSRS ir vis dar yra paplitusi buvusiose SSRS šalyse, tačiau likusiame pasaulyje kraujo grupės yra skirstomos į O, A, B ir AB, ir šią klasifikaciją pamažu perima ir jos dar nenaudojančios šalys.
Manoma, kad O kraujo grupę turi apie 43 proc. Europos gyventojų, A kraujo grupę – apie 40 proc. gyventojų, B kraujo grupę – apie 12 proc. gyventojų, AB kraujo grupę – apie 5 proc. gyventojų. Kituose žemynuose kraujo grupių paplitimas šiek tiek skiriasi.
Pagal antrąją, Rh sistemą, kraujo grupė gali būti teigiama (Rh+) arba neigiama (Rh-). Tai priklauso nuo tam tikro antigeno, vadinamo rezus faktorium, buvimo arba nebuvimo žmogaus raudonuosiuose kraujo kūneliuose – jei jis yra, kraujo grupė yra teigiama.
Rh faktorių turi apie 85 proc. pasaulio žmonių ir jų kraujo grupė yra užrašoma kaip Rh+, likę 15 proc. jo neturi ir jų kraujo grupė yra Rh-.
Paprastai įvardinant žmogaus kraujo grupę minimos abi sistemos: pavyzdžiui, sakoma, kad konkretaus žmogaus kraujo grupė yra B neigiama (rašoma kaip B-) arba AB teigiama ( rašoma kaip AB+).
Kraujo grupė pagal abu kriterijus yra paveldima ir beveik visada ta pati išlieka visą gyvenimą. Pasikeisti ji gali kai kurių ligų atveju, bet tai įvyksta labai retai. Tiesa, dabar mokslininkai jau gali pakeisti kraujo grupę, bet tai nėra plačiai taikoma medicinoje.
Kodėl perpilant kraują svarbu žinoti, kokia yra kraujo grupė?
Todėl, kad A tipo antigenai ir α tipo antikūnai bei B tipo antigenai ir β tipo antikūnai yra nesuderinami: β tipo antikūnai puola B tipo antigenus, laikydami šiuos svetimomis ir organizmui kenksmingomis medžiagomis, o α tipo antikūnai analogiškai puola A tipo antigenus.
Tai reiškia, kad A ir B kraujo grupių žmonėms negalima perpilti vieniems kitų kraujo; taip pat A ir B kraujo grupių žmonėms negalima perpilti AB kraujo grupės kraujo, nes šios grupės kraujyje esama tiek α, tiek β antikūnų. AB kraujo grupės žmonėms galima perpilti bet kokios rūšies kraują, nes šios grupės kraujyje jokių antikūnų nėra. O kraujo grupės žmonėms galima perpilti tik kitų O kraujo grupės žmonių kraujo, nes šios grupės kraujyje esama abiejų rūšių antikūnų.
Taip pat svarbu žinoti, kad žmonėms, kurių Rh faktorius yra neigiamas, galima perpilti tik Rh- kraują. Žmonėms, kurių Rh faktorius yra teigiamas, galima perpilti tiek Rh-, tiek Rh+ kraują, jei jis yra tinkamos kraujo grupės pagal ABO sistemą.
Kitaip tariant, O neigiamą kraujo grupę turintieji yra universalūs kraujo donorai: jų kraujyje nėra jokių antigenų, kuriuos pultų kitas kraujo grupes turinčių žmonių antikūnai. Tačiau rasti jiems tinkamo kraujo yra sunkiausia.
Ir priešingai, AB teigiamos kraujo grupės atstovai yra universalūs gavėjai: jiems tinka bet kokios grupės kraujas, bet šios grupės kraują dėl jame esančių antigenų visų kitų grupių kraujas atmes.
Iš grafiko matosi, kad O- kraujo grupės pacientams donorų rasti sunkiausia: jiems tinka tik kitų O- grupę turinčių žmonių kraujas. Todėl įvairių valstybių kraujo centrai būtent šios grupės žmonių aukoti prašo dažnai.
Tiesa, praktikoje gydytojai dabar stengiasi visada perpilti tiksliai tos pačios Rh grupės ir ABO grupės kraują. Tik ypač skubiais atvejais yra pilamas universalaus O kraujo grupės donoro kraujas.
Kas atsitinka perpylus netinkamą kraują?
Tai priklausytų nuo perpilto kraujo kiekio, bet perpylus netinkamos grupės kraujo žmogus galėtų ir mirti, jei tuojau pat nesulauktų pagalbos. Bet kokiu atveju jo organizmas būtų pažeistas.
Pacientui perpylus netinkamos ABO grupės kraujo, jo kraujyje esantys α arba β antikūniai atakuos perpilto kraujo raudonųjų kraujo ląstelių paviršiuose esančius A ir B antigenus. Pavyzdžiui, A grupės kraują turinčiam asmeniui perpylus B grupės kraujo, jo kraujo serumo esantys β antikūniai atakuos B antigenus, manydami, kad jie yra kenksmingi organizmui.
Pirmuosius simptomus perpylus netinkamo kraujo pacientas pajunta po kelių minučių. Pagrindiniai sindromai yra šie: karščiavimas, sunkumas kvėpuojant, raumenų skausmai, pykinimas, skausmas krūtinės, pilvo ar nugaros srityje, kraujas šlapime ir jausmas, kad netrukus nutiks kažkas blogo.
Tik kilus įtarimui, kad perpilamas netinkamas kraujas, medikai tuojau pat nutraukia perpylimą ir paima paciento kraujo pavyzdį bei jį ištiria. Pacientas yra perkeliamas į intensyvios terapijos skyrių, prijungiamas prie lašelinės, jam gali būti perpilama kraujo plazma, skiriami vaistai šlapimo skatinimui, kraujospūdžio didinimui ir daromi kiti veiksmai, kuriais siekiama išvengti kraujo krešulių ir inkstų nepakankamumo.
Pirmą kartą Rh- kraujo grupės žmogui perpylus Rh+ žmogaus kraujo nieko nenutiktų, tačiau antrą kartą organizmas jau gamintų antikūnus ir taip pat iškiltų pavojus gyvybei.
Kad netinkamo kraujo perpylimo būtų išvengta, kiekvieną kartą prieš donorui duodant kraują jo kraujo grupė yra nustatoma iš naujo. Be to, prieš perpilant kraują yra iš naujo nustatoma tiek kraujo gavėjo kraujo grupė, tiek perpilamo kraujo grupė.
Ar tiesa, kad norinčios susilaukti kūdikio poros rezus faktoriai turi derėti, kitaip įvyks persileidimas?
Jei abiejų tėvų rezus faktoriai yra teigiami, arba abiejų – neigiami, pavojaus nėra. Jei tėvo rezus faktorius yra neigiamas, o motinos – teigiamas, pavojaus irgi nėra. Bet jei tėvo rezus faktorius yra teigiamas, o motinos – neigiamas, tuomet vaisiui kai kuriais atvejais, ypač antro ir vėlesnių motinos nėštumų metu, gali grėsti pavojus.
Jei motinos rezus faktorius yra neigiamas, tai reiškia, kad jos organizme esantys eritrocitai neturi Rh antigeno. Tuo tarpu vaisiaus organizme esantys eritrocitai gali turėti Rh antigeną, paveldėtą iš tėvo – tokia tikimybė yra 50 proc.
Net jei vaikas turi Rh antigeną ir yra rezus teigiamas, pirmojo nėštumo metu, jei motinai niekada per klaidą nebuvo perpilta rezus teigiamo kraujo, pavojus vaisiui negresia, nes motinos ir vaisiaus kraujas nesusimaišo.
Tačiau gimdant, kai atsiskiria placenta, dalis naujagimo eritrocitų su Rh antigenu gali patekti į motinos kūną. Tokiu atveju šis į juos ima reaguoti kaip į svetimkūnius ir gamina antikūnius.
Šie antikūniai lieka motinos kraujyje. Per antrą nėštumą, jei vaisus vėl bus rezus teigiamas, iš motinos kraujo šie antikūniai per placentą gali prasiskverbti į vaisių. Dėl to įvyksta persileidimas arba vaikas gimsta prieš laiką, silpnas.
Proporcingai augant nėštumų skaičiui, antikūnų aktyvumas didėja. Todėl vis didėja tikimybė, kad kiekvienas vėlesnis nėštumas baigsis antikūnų patekimu į naujagimio kraujotaką ir po to sekančiu persileidimu ar priešlaikiniu gimdymu.
Ar tai reiškia, kad moteris su rezus neigiama kraujo grupe norėdama susilaukti daugiau negu vieno vaiko labai rizikuoja? Nebūtinai. Ilgą laiką istorijoje taip ir buvo, bet dabar egzistuoja specialūs antikūnius naikinantys vaistai, kurių 28-32 nėštumo savaitę yra suleidžiama Rh- nėščiajai.
Taip pat šių vaistų motinai yra suleidžiama kelios dienos po gimdymo, jei nustatoma, kad kūdikio kraujo grupė yra Rh+, po nėštumo nutraukimo, persileidimo, priešlaikinio gimdymo ir t. t. - kitaip tariant, visais atvejais, kai atsiranda pavojus, kad vaisiaus kraujas galėjo patekti į motinos kraujotakos sistemą. Vaistai sunaikina antikūnius ir moteris vėliau vėl gali tapti nėščia negalvodama apie riziką.
Kaip sužinoti, kokia mano kraujo grupė?
Kiekvienam kraujo duodančiam žmogui yra padaromos kraujo tyrimas, kuriuo metu, be kitų dalykų, yra nustatoma ir jo kraujo grupė. Tyrimą norint sužinoti savo kraujo grupę galima pasidaryti ir savo gydymo įstaigoje, bet jis yra mokamas. Kraujo grupė yra nurodyta ant kai kurių vairuotojo pažymėjimų.
Tiesa, mintinai žinoti savo kraujo grupės nėra būtina: asmeniui patekus į nelaimę, po kurios jam reikalingas kraujo perpylimas, kraujo grupė jam visada yra nustatoma iš naujo.
Kam naudojamas donorų kraujas?
Donorų kraujas gelbsti žmones, kurie praranda didelį kraujo kiekį sunkių chirurginių operacijų, traumų, avarijų, žarnyno kraujavimo, komplikuoto gilmdymo ir kai kurių kitų atvejų metu. Taip pat kraujo perpylimas skiriamas kai kuriomis ligomis sergantiems pacientams.
Nors eksperimentai vyksta, iki šiol patikimo dirbtinio pakaitalo, kuris galėtų būti masiškai naudojamas ir pakeisti donoro kraują, nėra sukurta. Todėl svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie dovanotų kraują sužeistiesiems ir ligoniams.
Kaip galima duoti kraujo?
Kraujo duoti galima atvykus į artimiausią Nacionalinio kraujo centro padalinį arba į Nacionalinio kraujo centro išvykų brigados organizuojamą kraujo paėmimo vietą.
Prieš duodant kraujo reikia būti išgėrus daug skysčių, pailsėjus, papusryčiavus, nerūkius, išvakarėse ir tą pačią dieną nevartojus alkoholinių gėrimų, nevalgius aštrių, riebių, sunkiai virškinamų maisto produktų.
Prieš pirmą kartą duodami kraujo turėsite užpildyti kraujo donoro apklausos anketą. Kiekvieną kartą prieš duodant kraujo jūsų kraujas taip pat bus ištiriamas, siekiant išsiaiškinti, ar nesergate virusiniu hepatitu B, virusiniu hepatitu C, ŽIV, sifiliu. Gydytojas taip pat patikrins bendrą jūsų sveikatos būklę. Neradus sutrikimų, galėsite tapti donoru. Vieno ėmimo metu imama 450 ml kraujo.(iš viso suaugęs žmogus kraujo turi apie 5 litrus).
Po kraujo davimo rekomenduojama tą pačia dieną nesportuoti ir nedirbti sunkaus fizinio darbo, nes gali pasidaryti silpna, pradėti svaigti galva ir pan.
Surinktas kraujas yra ištiriamas ir išskaidomas į komponentus: eritrocitus, trombocitus ir šviežiai šaldytą plazmą. Ligoninės pagal poreikį užsisako reikiamų kraujo komponentų už juos ir sumoka valstybės nustatyta tvarka.
Kada prasidėjo kraujo donorysytės istorija?
Žmogaus kraujo perpylimai kitiems žmonėms prasidėjo dar XIX a. pradžioje, tačiau visą XIX a. tai buvo laikoma rizikinga ir nerekomenduotina procedūra: visų pirma dėl to, kad nebuvo aišku, kodėl kai kuriais atvejais perpylus kraują paciento būklė pagerėja, o kai kuriais – pablogėja ar jis net miršta.
Pirmasis skirtingas kraujo grupes eksperimentuodamas su kraujo perpylimu atrado austrų medikas Karlas Landsteineris. ABO grupių sistemą jis atrado 1901 m., o rezus sistemą – 1937 m. kartu su amerikiečiu Alexanderiu Wieneriu.
Pirmasis sėkmingas kraujo perpylimas, paremtas K.Landstainerio atradimais, įvyko 1907 m., o pirmasis netiesioginis sėkmingas kraujo perpylimas – 1914 m. Vėliau, 1930 m. už savo pasiekimus šioje srityje K.Landsteineris buvo apdovanotas Nobelio medicinos premija.
Pirmosios žinios apie kraujo perpylimą Lietuvoje randamos 1875 m. Vilniaus medicinos draugijos protokoluose. Iki 1923 m. Lietuvos medicininėje literatūroje apie kraujo perpylimą daugiau žinių nėra. Pirmuosius kraujo perpylimus tarpukario Lietuvoje, Kaune, atliko prof. V. Kuzma chirurginėje klinikoje, o 1926 m. ir prof. P. Mažylis akušerijos klinikoje.
Rengiant tekstą remtasi Nacionalinio kraujo centro puslapyje pateikiama informacija ir užsienio medicininiais portalais.
