Sunkaus kelio pradžia
Prieš Lietuvos ūkio sistemai atsiskiriant nuo SSRS turėjo būti išspręsti pagrindiniai uždaviniai.
Reikėjo sustabdyti SSRS konstitucijos ir įstatymų veikimą mūsų valstybės teritorijoje, perimti valstybės valdžios institucijų, bankų, įmonių, teisėsaugos bei kitų Lietuvos valstybės teritorijoje esančių organizacijų bei įstaigų kontrolę ir užtikrinti, jog jos būtų pavaldžios Lietuvos valdžios struktūroms.
Taip pat reikėjo parengti Lietuvos įstatymus bei aktus, kurie reglamentuotų ūkio veiklą, bei turėti savo nacionalinius pinigus ir užtikrinti mūsų valstybės sienų ekonominę kontrolę.
Lietuva nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse turėjo gana tvirtą pramonę, žemės ūkį, statybos industriją bei transporto tinklą. 1989 m. Lietuvoje veikė 604 stambios ir vidutinės pramonės įmonės, buvo 835 kolūkiai, 275 tarybiniai ūkiai, keli šimtai statybos trestų ir organizacijų.
Tačiau 1989-1990 m. pasirodė išsamesnės informacijos apie gyventojų uždirbamus ir išleidžiamus pinigus, apie tai, jog yra skurdo riba.
Valdančiujų ir aukštesniojo žmonių sluoksnių sąlygos buvo žymiai geresnės, kadangi jie turėjo tokių privilegijų, kurių neturėjo kiti: savas ligonines, poliklinikas, geriausius butus, specialias parduotuves, galėjo išvykti ir į užsienį.
Prasidėjusios reformos ir pertvarkos sužadino žmonių viltį ne tik atgauti nepriklausomybę, bet ir pasiekti aukštesnį gyvenimo lygį. Netgi buvo tikėtasi, jog Lietuva greitai ir sklandžiai pereis nuo planinio socialistinio ūkio į rinkos ekonomiką ir be jokių problemų įsijungs į Vakarų Europos ūkio sistemą.
Šis kelias pasirodė tikrai sunkesnis, negu buvo tikėtasi, kadangi reikėjo išspręsti ne vieną uždavinį. Be abejo, svarbiausi buvo restituoti privačiąją nuosavybę bei privatizuoti valstybinį turtą, reformuoti kainas ir įvesti nacionalinę šalies valiutą, pertvarkyti mokesčių sistemą, neguliuoti nedarbą ir infliaciją, plėsti smulkų ir vidutinį verslą bei skatinti užsienio prekybos ir kapitalo investicijas.
Sprendžiant šiuos uždavinius reikėjo parengti įstatymus, kurie gintų vartotojų ir gamintojų interesus bei sudarytų vienodas veiklos ir konkurencijos sąlygas visiems ūkio subjektams.
Pirmasis ūkio raidos etapas
1990-1995 metų valstybės ir jos ūkio raidos laikotarpį būtų galima skirstyti į tris etapus. Pirmasis apima ankstyvą, laikotarpį nuo 1990 metų kovo iki 1991 metų sausio mėnesio.
Tuo metu Aukščiausioje Taryboje vyravo demokratinių jėgų atstovai. Taryba, paskelbusi apie Lietuvos nepriklausomybę, reikalavo, jog Vyriausybei parengus įstatymus būtų parengta ir vykdoma ūkio reforma, tačiau Vyriausybė tuo metu nepritarė šiai idėjai.
Tuometinei ekonominei situacijai didelę įtaką turėjo tai, jog valdžioje susitiko dvi skirtingos jėgos: dešinieji ir kairieji.
Paskelbus šalies nepriklausomybę buvo nutrauktas Sovietų Sąjungos konstitucijos galiojimas Lietuvoje, tačiau SSRS nenorėjo to pripažinti ir toliau norėjo, jog būtų vykdomi būtent SSRS įstatymai.
Nebuvo lengva, kadangi SSRS ir toliau faktiškai kontroliavo geležinkelio, jūrų transporto, energetikos sistemų veiklą, integruotos iš esmės pasiliko ir bankų sistemos, o valiuta vis dar buvo rublis.
Pirmojo etapo pabaiga laikyti galima 1991 m. sausio 10 d., kuomet pirmoji atkurtos Lietuvos Vyriausybė Aukščiausiosios Tarybos nutarimu buvo atleista.
Antrasis ūkio raidos etapas
Antrasis etapas buvo nuo 1991 m. sausio 10 d. iki 1992 m. vasario 25 d. Per šiuos pusantrų metų Lietuvos ūkis buvo atskirtas nuo SSRS ūkio ir žengtas rimtas žingsnis link rinkos ekonomikos.
Per šį laikotarpį buvo nutraukti administraciniai Lietuvos įstaigų, organizacijų, ūkio subjektų ryšiai su Sovietų Sąjungos valdžios struktūromis, įmonėms buvo suteikta savivalda, panaikinta centralizuoto įmonių aprūpinimo sistema, įvesti laikinieji lietuviškieji pinigai.
1991 m. buvo priimti du pagrindiniai įstatymai, numatę Lietuvos žemės valdymo pertvarką ir jų įgyvendinimui reikalingi Vyriausybės nutarimai: įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų priimtas birželio 18 d., o žemės reformos įstatymas – liepos 25 d.
Viena iš didžiausių klaidų tikriausiai buvo ta, jog 1992 m. nebuvo įvestas litas ir nebuvo pradėta riboti infliacija, ji buvo toleruota ir netgi kai kuriais atvejais skatinama, o tai nuo tų metų vidurio šalies ūkiniam gyvenimui turėjo milžiniškų neigiamų padarinių.
Lietuvoje vietoje lito buvo įvestas „talonas“, dar vadinamas „vagnorke“, kuris iš pradžių dar cirkuliavo su rubliu.
Litas buvo įvestas tik 1993 metų birželio 25 dieną ir rugpjūtį jis tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone. Po truputėlį litas padėjo stabilizuoti ekonomiką.
Tačiau reformos grasino senajai nomenklatūrai. Prasidėjo aktyvi propagandos kampanija prieš reformas, o tam padėjo ir ūkio krizė, kurią sąlygojo sovietinės ūkio sistemos žlugimas, perėjimas prie rinkos ekonomikos ir šio perėjimo sunkumai bei Sovietų Sąjungos ekonominis spaudimas Lietuvai.
Opozicija ūkio reformą vadino „esamos valdžios sukeltu chaosu“, o pagrindine ūkio krizės priežastimi – valdžios nesugebėjimą spręsti ūkio problemų. Paskelbus išankstinius rinkimus, 1992 m. juos laimėjo opozicinė Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP).
Trečiasis ūkio raidos etapas
Taip 1992 m. spalį prasidėjo trečiasis valstybės ir jos ūkio reformų etapas. LDDP buvo aukščiausiuose postuose – iš pradžių vyriausybei vadovavo Bronislovas Lubys, vėliau Adolfas Šleževičius, o 1993 m. partijos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos prezidentu.
Savo valdymo laikotarpiu LDDP daug dėmesio skyrė valstybinio turto privatizavimui, valstybinio importo ir eksporto reguliavimui, valstybinio ūkio sektoriaus bei žemės ūkio bendrovių rėmimui ir įstatymų tobulinimui.
Valstybinio turto privatizavimas buvo sustabdytas ir pertvarkytas tokiu būdu, jog palankesnes sąlygas turėtų privatizuojamų įmonių vadovai. Tai apribojo galimybes spręsti nuvertėjusių gyventojų indėlių problemą bei didinti valstybės pajamas.
Valdžios suteikta parama kai kuriais atvejais padėjo išsaugoti dideles įmones nuo bankroto, tačiau tai stipriai kirto per valstybės biudžetą. LDDP valdymo laikotarpiu Lietuvos ūkio išsivystymas pradėjo gerokai atsilikti nuo kaimyninių Latvijos ir Estijos valstybių.
Atgavus nepriklausomybę, pasukti rinkos ekonomikos keliu nebuvo taip lengva, kaip tikėtasi. Prasidėjusi privatizacija, nekilnojamo turto grąžinimas, ryšių su buvusiomis sovietinėmis respublikomis silpnėjimas atvedė prie ūkio ir pramonės nuosmukio. Prasidėjo ir didesnė žmonių emigracija į vakarų Europą.
Straipsnio autorius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, 15min atliekantis praktiką.
