Lygiai prieš 30 metų, 1989 m. kovo 26 d., įvykę rinkimai į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą buvo pirmieji SSRS istorijoje, kuriuos buvo galima vadinti tikrais rinkimais – jų metu rinkėjai jau galėjo rinktis ne iš vieno kandidato.
Tad suvažiavimo deputatai buvo ypač įvairūs, jame pirmąkart vyko tikri debatai.
Kaip vyko pirmieji laisvi SSRS istorijoje rinkimai į aukščiausią SSRS įstatymų leidybos organą, tapę ir paskutiniais, kadangi imperija netrukus žlugo? Kuo liaudies deputatai prisidėjo kovoje už Lietuvos nepriklausomybę?
Apie visa tai 15min kalbėjosi su S.Kudarausku. Jam – jau 83 metai, tačiau savo veiklą prieš 30 metų jis iki šiol prisimena puikiai.
Reformas inicijavo M.Gorbačiovas
Iki 1989 m. SSRS Aukščiausioji taryba buvo renkama tiesioginių rinkimų būdu. Tačiau rinkimai būdavo tik formalumas – rinktis buvo galima iš vieno kandidato, kuriam paramą išreikšdavo 99,9 proc. rinkėjų.
Į sesijas SSRS Aukščiausioji taryba rinkdavosi vos du kartus per metus ir jokio savarankiškumo neturėjo.
Tokių rinkimų atveju svarbiausia būdavo kuo didesnis rinkėjų dalyvavimas. S.Kudarauskas prisiminė atvejį, kaip maždaug 1970 m. buvo paskirtas būti rinkiminės apylinkės, kurioje buvo apie tūkstantį rinkėjų, pirmininku. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad 15 rinkėjų neatėjo.
„Atrodytų – kas čia tokio, kad iš tūkstančio penkiolika neatėjo. Bet kilo baisiausias triukšmas. Atvažiavo delegacija iš centrinės komisijos, net pats vykdomojo komiteto pirmininkas, ir nurodė pataisyti protokolus. Pasirodo, visose kitose Klaipėdos apylinkėse, sudėjus jas visas kartu, neatėjo 6 rinkėjai. O čia vienoje apylinkėje 15. (…) Aišku, paskui, kaip norėjo, taip ištaisė tuos protokolus. Bet štai iki kokio absurdo buvo prieinama“, – pasakojo S.Kudarauskas.
Tačiau SSRS komunistų partijos generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui paskelbus demokratizacijos politiką, situacija ėmė keistis. Buvo sugalvota nauja sistema.
M.Gorbačiovas paskelbė, kad artimiausių rinkimų metu rinkėjai toje pačioje apylinkėje galės rinktis iš kelių kandidatų, nors jie visi ir privalės būti komunistų partijos nariais.
Taip M.Gorbačiovas tikėjosi įveikti „kietosios linijos“ šalininkų komunistų partijoje, nepatenkintų perestroika, pasipriešinimą ir tuo pačiu išlaikyti valdžią.
Be to, M.Gorbačiovas paskelbė, kad pati SSRS Aukščiausioji taryba tiesiogiai renkama nebebus: vietoje jos rinkėjai rinks deputatus į liaudies deputatų suvažiavimą, o šis savo ruožtu išrinks Aukščiausiąją tarybą.
1988 m. gruodį priimtos atitinkamos SSRS konstitucijos pataisos. Pagal jas, į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą turėjo būti išrinkta 2250 deputatų.
Trečdalis – 750 vietų – liaudies deputatų suvažiavime buvo rezervuota komunistų partijai ir su ja susijusioms visuomeninėms organizacijoms.
Tačiau likę 1500 deputatų turėjo būti išrinkti demokratiniu būdu. 750 buvo renkami į vadinamąją teritorinę arba sąjunginę tarybą (joje 300 tūkstančių piliečių teko vienas deputatas), dar 750 – į vadinamąją Tautybių tarybą (kiekvienai SSRS respublikai joje teko vienodas deputatų skaičius, po 32 deputatus).
Kai kurie radikaliausiai nusiteikę Nepriklausomybės šalininkai, tokie kaip Lietuvos laisvės lyga, siūlė rinkimus boikotuoti, „nežaisti pagal okupantų taisykles“.
Tačiau Sąjūdis galiausiai apsisprendė, kad dalyvavimas rinkimuose suteikia daugiau galimybių ginti Lietuvos interesus SSRS.
Tarp deputatų – per 50 lietuvių
Lietuvos SSR tuo metu buvo apie 3 mln. gyventojų, tad šalis į teritorinę tarybą rinko 10 deputatų. Dar 32 deputatai, kaip ir kiekvienoje sovietinėje respublikoje, buvo renkami į Tautybių tarybą. Tad iš viso Lietuvai SSRS Liaudies deputatų suvažiavime atstovavo 42 šalyje išrinkti deputatai.
Dar keliolika deputatų iš Lietuvos į liaudies deputatų suvažiavimą pateko kaip komunistų partijos ar susijusių visuomeninių organizacijų nariai.
Bet dalis jų, kaip Justinas Marcinkevičius, Regimantas Adomaitis, nors nebuvo rinkti demokratiškai, irgi buvo palankūs Sąjūdžiui.
S.Kudarauskas Klaipėdos rinkiminėje apygardoje buvo renkamas į Tautybių tarybą. Į apygardą, kurioje jis kandidatavo, įėjo šiaurinė Klaipėdos miesto dalis, visas Klaipėdos rajonas ir Neringa.
S.Kudarausko kandidatūrą pasiūlė ir rėmė Sąjūdis, taip pat įvairūs Klaipėdos miesto kolektyvai. Jis buvo Klaipėdos miesto Sąjūdžio tarybos narys. Iš pradžių, prisiminė S.Kudarauskas, savo kandidatą buvo pasiūlęs ir Klaipėdos rajono Sąjūdis. Tai buvo Vytautas Knašys, vėliau tapęs pirmuoju Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos žemės ūkio ministru.
„Tačiau vėliau Sąjūdžio centrinė taryba nusprendė, kad reikia vieną palikti, tarpusavyje nėra ko konkuruoti. Pasiūlė pasilikti man“, – sakė S.Kudarauskas.
Prieš rinkimus S.Kudarauskas daug važinėjo po Klaipėdos miestą ir rajoną, kur prisistatydavo, pristatydavo savo programą. Susitikimų per dieną būdavo po 3-4. Dažnai jis keliaudavo su kita Sąjūdžio remiama kandidate Zita Šličyte, kuri buvo renkama į teritorinę tarybą.
„Susitikimų įvairiuose kaimuose ir miesteliuose pabaigoje visada sugiedodavau Lietuvos himną, „Tautišką giesmę“, kurią prisiminiau dar iš vaikystės.
Susitikimų įvairiuose kaimuose ir miesteliuose pabaigoje visada sugiedodavau Lietuvos himną, „Tautišką giesmę“, kurią prisiminiau dar iš vaikystės.
Žmonėms tai buvo naujiena“, – prisiminė S.Kudarauskas.
S.Kudarauskui teko varžytis su dviem konkurentais. Vieną, pavarde Ašmantas, iškėlė komunistų partija, kitą – laivo kapitoną, pavarde Krupko – Klaipėdos rusai.
Pastarasis kandidatas nemokėjo nė žodžio lietuviškai, bet teigė norintis tapti deputatu, nes čia yra „jo vaikų gimtinė“. Visgi prieš pat rinkimus komunistų partijos komitetas privertė Krupko atsiimti kandidatūrą.
„Likome du konkurentai. Aš gavau apie 70 procentų balsų, Ašmontas – apie 30. Kaip ir beveik visoje Lietuvoje, Sąjūdžio remti kandidatai laimėjo“, – sakė S.Kudarauskas.
Pats S.Kudarauskas irgi buvo komunistų partijos narys – kitaip nebūtų galėjęs dalyvauti rinkimuose. Tačiau jis nepriklausė partijos valdžios struktūroms ir rinkimuose dalyvavo tik dėl to, kad kandidatūrą pasiūlė Sąjūdis.
Tuo metu jo oponentą rėmė partijos viršūnė. Ir panaši situacija, jo teigimu, buvo daug kur SSRS – žmonės, kurie komunistų partijai priklausė tik formaliai, varžėsi su patikimais, aukštus postus užėmusiais partijos nariais, kuriems palaikymą reiškė ir partijos valdžia.
„Visoje SSRS labai daug kur pralaimėjo būtent struktūros remti kandidatai, pavyzdžiui, įvairūs sričių pirmieji sekretoriai. Ir Lietuvoje, tarkime, Brazauską šiuose rinkimuose tikrąja to žodžio prasme išrinkti leido Sąjūdis, nes Juozaitis užleido savo vietą, atsisakydamas kandidatuoti. Lietuvoje iš tos tikrosios partijos struktūros buvo išrinkti tik du ar trys kandidatai. Kiti buvo arba Sąjūdžio nariai, arba prijaučiantys Sąjūdžiui. (…) Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, pralaimėjo totalinės valdžios struktūra ir atėjo permainos“, – sakė S.Kudarauskas.
Jis prisiminė jau pirmojo susitikimo su rinkėjais „Klaipėdos vandenyse“ metu sulaukęs klausimo – tai ar Lietuva buvo okupuota, ar prie SSRS prisijungė savo noru.
Į tai S.Kudarauskas atsakė, kad Lietuva prisijungė „laisvai, priremta durtuvais prie sienos“. Atvirai išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu bei pasisakyti apie Nepriklausomybę tekdavo ir vėliau.
„Net mano oponentas, jei aš vieną dieną pasisakydavau už daugiapartinę sistemą, tai kitą dieną jis pirmas šaukdavo „už“. Jei pasisakydavau už Nepriklausomybę, kitą dieną jis pirmas: „Aš irgi už Nepriklausomybę“ šaukdavo“, – juokėsi S.Kudarauskas.
Iš viso į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą išrinkti buvo trys klaipėdiečiai – S.Kudarauskas, Z.Šličytė ir Vytautas Čepas.
Daug lėmė diplomatinis darbas
Patekus į liaudies deputatų suvažiavimą prasidėjo darbas Maskvoje. Pirmasis liaudies deputatų suvažiavimas įvyko 1989 m. gegužę.
Jo metu, pasak S.Kudarausko, jau tapo aišku, kad pučia nauji vėjai, kad suvažiavimas nebus tik paklusnus komunistų partijos ir Michailo Gorbačiovo veiklos organas – skambias kalbas sakė ir Vytautas Landsbergis, ir Andrejus Sacharovas, ir kiti.
Pirmojo suvažiavimo metu deputatai iš savo tarpo rinko ir naują nuolat veikiančią Aukščiausiąją tarybą, kiekvienai sąjunginei respublikai joje buvo skirtas tam tikras atstovų skaičius. Lietuvai taryboje teko 15 narių.
Čia Lietuvos deputatai iškart pademonstravo ryžtą, nutarę, kad dėl Lietuvos atstovų taryboje susitars tarpusavyje, kad suvažiavimui beliktų tik patvirtinti. Be to, lietuviai atsisakė balsuoti už kitų sovietinių respublikų atstovus taryboje.
Tarp 15-os lietuvių, išrinktų į Aukščiausiąją tarybą, atsidūrė ir S.Kudarauskas.
Po trejų metų SSRS konstitucija numatė rotaciją – trečdalis SSRS Aukščiausiosios tarybos turėjo pasikeisti. „Šitos rotacijos, Lietuvai, laimei, nebeprireikė“, – su šypsena sakė S.Kudarauskas.
Tapęs Aukščiausiosios tarybos nariu, S.Kudarauskas pasiprašė į Tarptautinių santykių komitetą, pasižymėjusį ypatingu priešinimusi naujovėms.
Didžiąją komiteto narių dalį sudarė seni komunistų partijos veikėjai, valdžios struktūrų atstovai. Lietuvos atstovai komitete tebuvo du – S.Kudarauskas ir Algimantas Čekuolis.
„Beveik visi buvo iš valdžios grietinėlės. Galbūt išskyrus Valentiną Tereškovą, pirmąją kosmonautę, su kuria tekdavo pasišnekėti maloniai“, – prisiminė S.Kudarauskas.
Savotiškas neigiamas daugelio suvažiavimo deputatų nusistatymas prieš lietuvius, S.Kudarausko teigimu, netruko paaiškėti. Jų nežavėjo lietuvių raginimai į oficialią darbotvarkę įtraukti Lietuvos nepriklausomybės klausimo svarstymą.
„Pats Gorbačiovas savo kalbose ne kartą skųsdavosi: „Šitie profesoriai painiavą daro, man trukdo“. Ką jis turėdavo omenyje? Profesorių Vytautą Landsbergį, ekonomistą profesorių Kazimierą Antanavičių.
Pats Gorbačiovas savo kalbose ne kartą skųsdavosi: „Šitie profesoriai painiavą daro, man trukdo“. Ką jis turėdavo omenyje? Profesorių Landsbergį, ekonomistą profesorių Antanavičių.
(…) Bet su mumis vis viena buvo skaitomasi. Ir vėliau, per 1991 m. sausio 13-ąją, iš Maskvos atvykusi delegacija kalbėjo tik su tais, kurie buvo liaudies deputatai, turėjo tą Gorbačiovo pasirašytą mandatą. Buvo laikoma, kad jie yra ne kažkokie apsišaukėliai, bet išrinkti“, – pasakojo S.Kudarauskas.
Liaudies suvažiavimo deputatai iš Lietuvos ypač domino ir užsienio šalių diplomatus, rezidavusius Maskvoje. S.Kudarausko teigimu, ir jam pačiam, būnant liaudies deputatu, daugiausia nuveikti pavyko būtent santykiuose su užsienio, konkrečiai – su Prancūzijos diplomatais.
1989 m. liepos 14 d. Prancūzijos ambasadoje vykusio priėmimo metu S.Kudarauskas susipažino su ambasados darbuotojais. Tik vėliau jis sakė sužinojęs, kad tie darbuotojai turėjo konkrečią užduotį – užmegzti ryšius su Baltijos valstybių deputatais.
„Mane po to dažnai ambasados darbuotojai kviesdavosi į ambasadą, ir į namus kokius tris ar keturis kartus buvo pasikvietę. Supratau, kad jie renka informaciją. Ne šiaip sau pasikviesdavo vakarienės – kartą dalyvavo ir pats Prancūzijos ambasadorius. Oficialiai susitikti jis vengė, bet neoficialioje aplinkoje susitiko. Kitąkart vakarienėje dalyvavo du senatoriai iš Prancūzijos“, – pasakojo S.Kudarauskas.
Labiausiai prancūzus domino Lietuvos tikslai. Išgirdę, kad pagrindinis tikslas – visiška nepriklausomybė, jie pirmiausia klausdavo – ar tai nepakenks Gorbačiovui. S.Kudarauskas stengdavosi išdėstyti Lietuvos poziciją.
Vėliau S.Kudarauskui Prancūzija suteikė šalies vizą. Tai reiškė, kad jis galėjo vykti į šią šalį ir nepriklausyti nuo KGB malonės. Tai atvėrė naujas galimybes.
„Aš pasiūliau Landsbergiui parašyti Prancūzijos prezidentui Mitterrand'ui laišką Lietuvos nepriklausomybės klausimu, pažadėjau jį nuvežti. Taip ir įvyko. Parašiau to laiško projektą, nuvežiau. Ir tai galų gale pakeitė Mitterrand'o požiūrį į Lietuvos nepriklausomybę“, – sakė S.Kudarauskas.
Su V.Landsbergio laišku F.Mitterrand'ui S.Kudarauskas į Prancūziją išvažiavo 1990 m. kovo 10 d. – dieną prieš skelbiant nepriklausomybę. Laišką jis įteikė pačiam prezidentui. Taip pat deputatas davė interviu Prancūzijos žiniasklaidai, pristatė Lietuvos poziciją.
S.Kudarauskas prisiminė ir dar vieną įdomų įvykį – kaip važiuojant į priėmimą Prancūzijos ambasadoje Kremliaus autoūkis pristigo automobilių. Todėl jis buvo paprašytas važiuoti viena mašina su kitu liaudies deputatu – Borisu Jelcinu.
„Toje mašinoje mes susipažinome. Ir paskui dažnai pasikalbėdavome. 1991 m. sausio 13 dieną jis Estijoje mane atpažino kaip savotišką draugą ir pažįstama, ir tai buvo gan reikšminga“, – sakė S.Kudarauskas.
Buvo daug iliuzijų
S.Kudarausko teigimu, nors tiesiogiai išrinkti liaudies deputatai iki Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę pareigas ėjo tik nepilnus metus, jie nuveikė reikšmingų darbų kovoje dėl Nepriklausomybės.
„Buvo labai konkretus ruošimasis Lietuvos nepriklausomybei – tiek paskelbimui čia, tiek pripažinimui pasaulyje. Mes neoficialiai buvome pasiskirstę – Vaidotas Antanaitis palaikė ryšius su Vokietijos ambasada, visa grupė deputatų palaikė ryšius su Amerikos ambasada, man teko su Prancūzija. (…) Tai, ką nuveikėme užmezgę ryšius su užsienio atstovais buvo gana reikšminga tolimesniam Lietuvos nepriklausomybės pripažinimui“, – teigė S.Kudarauskas.
Jis pripažino, kad tuo metu egzistavo daug iliuzijų, kad Lietuvai vos paskelbus Nepriklausomybę, visas demokratinis pasaulis ją pripažins.
„Pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Bet, laimei, įvyko“, – reziumavo deputatas.